Geriau už kalnus gali būti tik kalnai (reportažas)
"Žaibas nusinešė 5 gyvybes ir virš 130 liko sužeisti Tatrų kalnuose rugpjūčio 23-čią dieną. Tai viena juodžiausių dienų Lenkijos Tatrų kalnuose per pastaruosius dešimtmečius..." - klausomės lenkiško radijo žinių pranešėjo pusė penkių ryte lėtai važiuodami per tirštą rūką vingiuotu kalnų keliuku į tuos pačius minimus Tatrus. Visi tylim. Nors esam kartu vienoje mašinoje, bet tuo pačiu kiekvienas atskirai pasinėręs į savo mintis. Telkiamės. Nežinia gąsdina... Bet tuo pačiu ir jaudina. Šiandien vėl pranašauja griaustinį. Perspėja būti atsargiems...
Užtikrinti mašinų stovėjimo aikštelės sargo, kad oras šiandien bus puikus, pradedam 10km žygi pėsčiomis link "Morskie Oko" ežero kalnų papėdėje. Nuo sargo kvepėjo alkoholiu. Aš juo nepasitikiu.
Kuo tuoliau žygiuoju, tuo labiau suvokiu savo menkumą atsiveriant kaskart naujam kalnų peizažui. Štai mes - skruzdėlės, vadinančios save šio pasaulio valdovais. Chacha. Argi ne ironiška? Jei kalnai galėtų, jie pasijuoktų iš šio teiginio. Neabejok.
Pasiekus ežerą grožimės kalnais. Keista trupučiuka, nes nerimas dingo. Liko tik noras žavėtis ir eiti, kopti. Mes užburti ir su tuo sunku ką nors padaryti. Nejaugi mes jau sergam ta mistine kalnų liga apie kurią visi šneka? Įmanoma. Ir jei taip, aš renkuosi niekada nepasveikti.
Apsvaigę (nuo kalnų) ir jau jokio dėmesio nekreipdami į padavėjos perspėjimus geriau nelipti į kalnus, kai didelė griaustinio tikimybė, mes tvirtu žingsniu pradedam eiti aplink pasakiškai skaidrų kalnų ežerą. Juk kai Tu įsimylėjęs, nėra jėgos tokios, kuri Tave sustabdytų. Juolab, kai meilės objektas Tau prieš akis ir kviečia... Atrodytų gundo...
Po neilgo, bet nelengvo kopimo, pasiekėm kitą ežerą, ne mažiau įspūdingą už pirmąjį. Nuo čia jau laukia ilgas kopimas į mūsų tikslą: RYSY viršūnę. Pailsėję vėl leidomės į kelią. Pirma aplink ežerą, tada kopti. Kad Tu įsivaizduotum, kopimas į RYSY tai tarsi pastovus kilimas kreivais laiptais, akmenimis, granidinėmis su nemažai pavojingų vietų, kur praradus budrumą ar suglebus - krisi. Prisipažinsiu, vietomis drebėjo keliai. Matai, taip jau gavosi, kad nemėgstu aukščio...
Viršūnę pasiekiau. Jau į galą abejodamas, ar man tikrai to reikia, bet pasiekiau. Pasiekė ir mano draugai. Ir tik tik užlipus - prasidėjo.... Ar tai rūkas, ar tai debesys, nesvarbu. Svarbiausia kad nieko nesimato! Kaupiasi lietus. Kaip taip? Matomumas geriausiu atveju 10m? Laikas leistis. Ir leistis buvo lengviau, bet ne mažiau pavojinga. Po kokių 3 val. pasiekėm pirmą ežerą. O iš ten, iš kur nusileidom, pilkumą buvo pakeitusi juoduma. Pasigirdo pirmas griaustinis... Oj tas sargas...- pagalvojau ir tyliai palinkėjau sėkmės visiems nespėjusiems nusileisti.
Dienos pabaigoje griuvom. Kelienai drebėjo nuo nuovargio. Galva tuščia. Prieš atsijungiant spėjau pagalvoti: Įveikėm. Tik ne kalnus... O patys save.
Komentarai
Jūsų komentaras
Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti
Apie HolyFather
Edvinas Szamiel
gyvena: Lentvaris amžius: 34
Daugiau >