Esu išvylęs atostogų, bet pamačiau vykstantį konkursą ir prisiminiau savo istoriją. Tą dien viskas prasidėjo prieš 6val. ryto atvykus fotografuoti paukščių. Prie mašinos persirengiant supratau, kad vietoj šiltų kojinių pasiėmiau tas su kuriomis einu žygiuoti vasara. Nieko baisaus, apsiniaukę tai šalnos nebus, išbūsiu. Į dumblą kojas sukišiu, karts nuo karto sujudinsiu pirštus ir gerai bus. Paguodęs save patraukiu nendryno link, puse kelio nuėjus suprantu, kad galvos maskavimo dalies neturiu (pamečiau pakeliui kažkur). Bandau ieškoti, bet tamsu beveik kaip toj vietoj ir negaišindamas laiko nusispjaunu ir einu toliau. Apie šimtą metrų pabrendu vandeniu ir aš jau vietoje, čia iš vakaro kėdė palikta viskas pagal planą, 10 minučių net anksčiau atvykau. Kišu trikojį į vandenį, kad nesuslapčiau pirštinių, jas nusiėmu ir padedu ant kuprinės. Fotoparatas ant trikojo, nendrėmis apkrautas, gerai užmaskuotas, nieko nematyt. Pirštinių irgi. Susirandu jas vandenyje, išgręžiu ir nusiteikęs šiandien būti be jų padedu į šoną. Po valandos ar pusantros rankos raudonos ir kaip kaladės, tada prisimenu kaip visiems žvejams gyriau savo pirštines, kad ir su šlapiom šilta būna. Užsidedu ir tada suprantu, kad nturėjau omenyje su drėgnom, o ne permirkusiom. Visgi kažkiek šilčiau rankom pasidaro ir sėdžiu dabar jau tik su sušalusiom kojom nusitaikęs į vieną kelmą ant kurio turi nusileist erelis. Po trijų valandų laukimo pamatau kaip visos antys išsilaksto ir erelis atskrenda į mano nusitaikytą vietą už 7metrų, staigiai priartėju prie fotoparato ir iškart pradedu monologą "durniau tu durniau. Gi palauk kol bent nusileis. Argi pirmas kartas taip nuveji paukštį.." ir per vaizdo jieškiklį jau matau kaip karpį skraidinasi ryti į kitą vietą. Pasidaro dar šalčiau, jau suprantu, kad į šią vietą neatskris ir palūžęs sau pasižadu pabūti dar maksimum valanda. Būtent po tiek laiko pasirodo du kiti ereliai, bet kiek toliau, pasidarau paguodos kadrus ir po kokio pusvalandžio matydamas, kad fotoaparatas yra permirkęs nuo lietaus, patraukiu mašinos link. Brendu vėl per vandenį, kurio čia kokie 15cm, o po juo apie 40cm dumblo. Kojos klimpsta, žingsnis po žingnio artėju vietos kur gylis didesnis ir koją traukiant iš dumblo užkliūnu už čia esančio kelmo, griūnu į vandenį (gal tiksliau į dumblą) ir bandau gelbėti fotoaparatą. Iš pradžių atsiklaupiu, tada virstu į šoną, o trikojį su fotoaparatu ore mosikuoju tarsi pagalbos vėliavą. Visgi fotoaparatas lieka išsaugotas virš vandens, tik burna pilna dumblo. Tai va tiek apie mano kasdieninę sėkmę.