Tą dieną į pavakarę fotografavau kopas. Kopos šiais metais gerokai apaugo krūmais ir teko ilgai ieškoti geriau tenkančias man. Kai saulė jau beveik nusileido, šešėliai tapo jau labai ilgais ir tamsiais, o batai buvo pilni smėlio, nusprendžiau baigti ir patraukiau civilizacijos link. Atsitiktinai, gana toli ant vienišo medžio šakos, pamačiau paukštį. Tada ištraukiau kitą fotoaparatą ir pradėjau artintis. Kai iki paukščio liko apie 30m ir per teleobjektyvą jau mačiau, kad tai kukutis (kurio ten visai nesitikėjau sutikti), jis išsigando ir nuskrido už kitos kopos, o kartu iš kažkur pakilo dar vienas ir nuskrido iš paskos.
Mačiau daug kukučių, bet ir ankščiau nepavykdavo prisiartinti taip, kad kokybiškai nufotografuoti, nes visada tai buvo atvirose vietose. Iš kitos pusės iš savo patirties žinojau, kad kukučių gyvenimo teritorija nebūna labai didelė. Todėl priėjau arčiau tos vietos, kur pamačiau pirmą paukštį, atsisėdau ant smėlio tarp dviejų krūmų ir pradėjau laukti. Mažiau, kaip po 10 min porelė sugrįžo ir pradėjo, vaikščiodami tarp krūmų, kažką tikrinti smėlyje ir ant krūmų šakų. Šiek tiek pakeičiau savo vietą ir netrukus porelė priėjo iki 5-6 m. Visai nekreipė į manę dėmesio ir tiesė savo vakarienę. Padariau apie 100 kadrų ir kai jie priėjo dar arčiau ir fotoaparatas jau nefokusavo, nusprendžiau padaryti ir skrydžio nuotraukas. Pakeičiau nustatymus, atsistojau ir pradėjau judėti į jų pusę. Vieną pavyko priversti paskraidyti, kai iki jo liko 2m. Bet šį kartą toliau nenuskrido, o antras(a) šalia ir visai nekreipė į mane dėmesio ir tęsė maitinimo ritualą.
Jau namuose ant didelio ekrano keliose kadruose pamačiau, kad jie krūmuose rinkdavo voriukus.