Geras pastebėjimas, bet nuotraukytė turi klaidelę, kuri rodo, kad autoriui, reikia patarti. Ne kiekvienas fotografas turi matymą kaip padaryti gerą nuotrauką,– nepainioti su graži nuotrauka. Jūs turite matymą, tai yra sugebėjimą matyti alegorines prasmes, t.y. kaip perteikti tai, kad dabar yra vidurdienis. Žiūrim ką turim: dviračio ratas duoda žvilgsniui nuorodą į tas duris kurios yra nukirptos, bet kadravimas sudėliotas taip, kad labiau pabrėžtos tos durys pro kurias seniai niekas nevaikšto, nes pašto dėžutė ne prie jų. Dabar, vadovaukimės ta nesąmone " kaip aš daryčiau" 1) taisyklė ,– nuotraukos vaizdo visumos bendrumas – t.y. tai kas daro nuotrauką teisingai padarytą, kad žiūrovas žiūrėdamas mąstytų apie tai ko nuotraukoje nėra, t.y. 2) apie alegorines prasmes, kurias nuotraukoje kuria daiktų tarpusavio ryšiai kuriuos nustato fotografas fotografavimo metu. Velniaigriebtų, įsiveisiu į tai kuo čia mane visi kaltinat – kalba ne apie nuotrauką. Trumpiau taip,– vienas iš būdų padaryti gerą nuotrauką yra ritmika, kai daiktai (objektai) nuotraukoje išdėstomi ne bet kaip o tam tikra tvarka (ritmika), pvz. imkime čia paprasčiausią variantą: dviratis turi du ratus, langas susideda iš dviejų dalių, grindinys susideda iš dviejų pakopų, vijoklis ir pašto dėžutė, irgi du daiktai, iš čia išvada, kad reikėjo pateikti pirmųjų durų daugiau, kad tarp pirmųjų ir antrųjų durų būtų vizualinė pusiausvyra ir per tai ir priekinio rato krypties nuorodą pabrėžti žiūrovui priekinių durų svarbumą.Galima taisyti reikalą šiek tiek maždaug iki galinio rato ašies, nukirpti iš kairės. O taip, čia būtinai reikėjo žengti žingsnį atgal, kad per porų ritmiką sustiprinti pirmųjų durų reikšmingumą, suformuojant alegorinę nuorodą tarp dviračio stovėjimo ir sušluotų lapų gulėjimo į tai, kad dviračio savininkas, senelis, (žr. į dviračio modelį ir amžių) nuėjo pogulio. O per čia esantį dviračio vienišumą, pasakyti, kad senelis irgi vienišas ir prisirakinęs prie savo vienišumo.
Vidurdienis su ratu
428 (+0)
Komentarai
- Albertas K.: Geras pastebėjimas, bet
- Kriaušė Krioklys: Ačiū už patarimą! Dabar
- Albertas K.: Tada toks patarimukas. su
- eFoto geriausi: Savaitės geriausia
-
2.8 -
Ačiū už patarimą! Dabar galvoju, kaip tai pritaikyti praktikoje, ir ar iš vis mano atveju tai įmanoma.
Pirmiausia, apie idėją apskritai – man „Vidurdienis su ratu“ nuotraukose svarbiausia yra rato vieta ir vairo pasukimas. Visa kita – fonas, aplinka, joje aš neieškau jokių sąsajų, man jų čia nereikia. Jei jos atsiranda ir jei kas jų randa, tuo geriau. Kita yra praktinis aspektas, t. y. kaip ir kokiomis aplinkybėmis aš fotografuoju visas tas nuotraukas. Tai vyksta daugmaž taip: klaidžiojam po kokį nežinomą miestą su šeima ar didesne gimine. Vaikai varo prieky, tu žiūri, kad nepatektų po ratais kam, dar žiūri, kad eitume visi maždaug norima kryptimi, tada kas žiūri vitrinas, kas architektūros perlus, kas miestą ir žmones apskritai, kas bando vietinius užkalbint, kam iš vis nuobodu ar šalta, o aš be viso to žiūrėjimo su savo dviem fotoaparatais, pvz., čia su Liubitelium ir pinholiniu Arkliuku, atsilikdamas dar bandau ieškoti trikampinių kampų ir šiaip kokių įdomesnių vaizdelių. Hmm... pykšt kas išeis, kas neišeis, žiūrėsim vėliau.. – Tete, kur tu? – Ateinu, ateinu, tuoj, palauk! Atsargiai, mašina! O dar Liubitely nei fokusas nelabai aiškus, nei kadravimas... O! Dviratis, pozoj, kokios noriu! Žybt, pykšt, einam toliau. Kas ten už jo – net nemačiau, tiksliau toj gatvėj buvo tiek įdomesnių vaizdų žiūrėti, akmenų, durų rankenų, plytų, namų, gėlių, žmonių, žibintų... ir iš vis atmosfera tokia gera... O vėliau, kai sustojam, atsisėdam kur nors su vaizdu ar tarp žmonių, aš pasidedu savo aparatus į šalį ir tiesiog mėgaujamės pauze ir nieko nefotografuoju (stengiuosi nieko nefotografuoti).
Tai dabar ir suku galvą apie šį patarimą... -
Tada toks patarimukas. su draugu fotografuojam mūsų krašto apleistas kapinaites, jis dokumentuoja tai kas dar liko panašiu principu taip kaip jūs. Aš pamatau dar nematytą metalinį kryžių, prienu ir ieškau kas jame gali būti dar įdomaus, o ne tik forma. žvilgsnis užkliūva už dviejų nesimetriškai išsidėsčiusių skylučių pačiame kryžiaus centre ovalioje lentelėje, kurioje dar likę užrašo likučiai su kažkada buvusia pavarde. Pasidaro įdomu kas kitoje pusėje. apeinu kryžių ir matau, kad kitoje kryžiaus pusėje yra du iškilimukai. Ir tampa aišku, kad tai kulkų žymės. Vėl grįžtu į priekį ir lankstydamasis, atsitraukdamas, pritūpdamas ieškau vietos iš kur žiemos saulės fone kryžius taps žmogum, sušalusiu, gal įsiskaudinusiu,– t.y. negyvam daiktui ieškau žmogaus savybių, o žmogui ieškau daikto savybių Toks mąstymas priverčia neskubėti nuspausti fotoaparato užrakto ir fotografuoti ne tai kas akivaizdu ir teismukiška, o ieškoti to, kad ir žiūrovas rastų tai ką aš radau. Labai retai kada fotografuoju "na vskidku" "ant užsimetimo"2.8
-
Sveikiname!
Ši nuotrauka yra savaitės geriausia temoje „Miestas“.
Visos šios savaitės geriausios:
www.efoto.lt/nuotraukos/savaites_geriausios?w=201949
