Puikiai!
Buvo iš tiesų nepakartojamas jausmas, stovėti po amžinosiomis žvaigždėmis, mūsų civilizacijos lopšyje – Italijoje. Girdėti į krantą dūžtančias Viduržemio jūros bangas, ant skruostų justi švelnų nakties vėją. Aplink buvo taip tylu ir ramu, nors tamsoje buvau visiškai vienas. Paprastai, nakties metu mano jausmai dirba išsijuosę – akys ieško grėsmės, ausys bando išgirsti besiartinančią mešką, o smegenys intensyviai skaičiuoja atsitraukimo trajektorijas į medį, jei mane užkluptų du briedžiai ir penki šernai. Tačiau šį kartą viso šito nebuvo. Šį kartą buvo žvaigždės, aš ir mažytis miegantis miesteliūkštis, jaukiai įsitaisęs po mano kojomis.