Dar tamsu.
Vietoje pasirodau gerokai prieš saulę, užsimaskuoju, laukiu…
Nedideliame bukų miškelyje augančiame ant kalvos skleidžiasi vasariškas rytas. Paukščių giesmės, besiskleidžiančių žiedų kvapai, vabzdžių sparnų dūzgesiai maišosi drėgname ore.
Miškas tiesiog alsuoja gyvastimi.
Gera valanda po saul
ėtekio.Sėdžiu šlapioje žolėje nugara prisiglaudęs prie pusamžio buko, medis visiškai nesidomi manimi... Gal išdidus, o gal aš tiesiog per menkas?
Šitaip sėdžiu jau antra valanda.
Eidamas link vietos sočiai prisisėmiau rasos, tai gi tūnau šalia medžio pusiau šlapias.
Vėsoka... Ateičiai – kitąkart užsimesti megztinį!
Nekreipiu dėmesio į kiaurai šlapius batus ir kelnes, drėgmė neerzina. Visas mano dėmesys skirtas šalimai esančiam mirusiam medžiui.
Priešais mane – didžiojo margojo genio uoksas pilnas jauniklių!
Monotoniška maisto kaulijimo giesmė neaplenkia nė vieno ir sklinda per visą miškelį, bet med
žiai – n
ė krust. Atidžiau apsižvalgęs suprantu iš kur ta bukų rimtis ir ramybė – patirtis. Miške gausu senų ar jau negyvų medžių, kuriuos metai iš metų geniai naudoja vesti savo atžalas.
Vienu kartu ir stebiu kaip tėvai parneša įvarius vabzdžius ar jų lervas jaunikliams ir bandau…
Staiga pokšteli užminta šaka!
Miškas suklūsta. Kalvos papėdėje
kairiau nuo manes vešančiame bukų jaunuolyne kažkas yra.
Paslaptis.
Pagreitį įgaunančią mano fantaziją i
škart sustabdo kitas garsas – suloja…
Muntjakas!
Tikriausiai užuodė mano kvapą. Keliskart dar suloja, tik šįsyk garsas atsklinda jau iš dešiniojo kalvos šlaito.
Kitas muntjakas!
Va nuo čia ir prasideda mano įsimintinas rytas fotografuojant genius…
Iš vienos pusės, vienas muntjakas rėkia į kairiąją ausį, iš kitos kitas – į dešinę. Pagalvojau parėkaus biški ir baigs – kur tau!
Susiriejo nuo dūšios.
Skendžiu šitoje tamsioje keiksmų, grasinimų ir šiaip visokio koneveikimo kilpoje mažiausiai pusvalandį. Jau ir pats mintyse murmu nepačius gražiausius burtažodžius…
Ir staiga
– tyla.Lyg iš niekur prasisėjęs ginčas, taip pat staigiai ir užgęsta.
Atrodo, kad ir miškas pamažėle atsikvepia.
Pagaliau ramu.
Tą rytą padariau kadrą, kurį jau seniai norėjau įamžinti - nuo uokso nuskrendantis genys su pilnai išskleistais sparnais.