Kai einame pasivaikščioti, mano žmona taip pat dažnai papuola į kadrus iš nugaros, nes, kol aš dairausi per vaizdo ieškiklį, ji nužingsniuoja į priekį ir atsisukti paprastai nenori... :)
Bet tai įdomu, konceptualu. Pvz 5 foto būtų gana įprasta šiuolaikinės fotografijos parodoje. Man ji įdomiausia gal. IR kaip pavydžiu autoriui operatyvumo... Mas mane pilna 5 metus neryškintų, neskenuotų juostų..
Aš ir nesakau, kad žmonos nugara būtinai kadrą gadina. Tai galima išnaudoti konceptualiai – kurti praeivio įspūdį ar pan. Jei pozuotų atsisukusi, toks kadras jau tik į šeimos albumą eitų.
Viskas eina į šeimos albumą. Kaip gimstame, gyvename ir mirštame. Kaip mes stebime sustingusius ir kintančius, nejudančius ir judančius, nuogus ir šiltai apsirengusius, dar augančius ir jau išeinančius. Kaip sprendžiame, kas yra pradžia, kas – pabaiga, ir ar pradžia, pabaiga ir tai, kas yra tarp jų, išvis kuo nors skiriasi. Kas yra sąstingis, kas – pasivaikščiojimas, o kas – kelionė, ir ar tarp jų yra kokia riba. Gal vieną nuo kito juos skiria tik laiko ir(ar) erdvės mastelis?
Nenaudočiau - padovanočiau... galiu dar paieškot čia aplinkui skelbimuose. Iki kiek max? Arba galima kitaip: kai susitiksime kitą kartą – paskolinsiu metams.
aa... gal geriau tegu lieka svajone... turėčia - viena svajone būt mažiau... tai koks tada gyvenimas... (fotkint gi turiu kuo...daugiau negu proto...) :)