Galima tylėti, galima kalbėti ir net rašyti galima... Neigimas šiuolaikinio dizaino apibūdina žmognes kaip nenorinčius keistis. Man asmeniškai gražūs mediniai rastiniai nameliai. Tarkim sodybos variante, na kai kam ir gyventi priimtina, gal net ir man patiktų. Drausti statyti tai nesteisinga... Tačiau šiuolaikiniai pastatai ( ne visi ) tikrai verti dėmesio, jei juos matyti kaip mato progresyvūs ir daug pasaulio pamatę žmonės. Jų, kaip ir paveikslų ar nuotraukų grožį reikia sugebėti įžvelgti. Sutikite, jog kai skaitau, kad visi betoniniai ir stikliniai pastatai vienodi, tada man atsiranda veide šypsena... Imu galvoti kokią alternatyvą pasiūlytų tas rašantysis, tikriausiai kaip čia paminėta Rumšiškių stilistiką... Tai ar tie rastiniai namai kai važiuoji per kaimus nėra vienodi,apart smulkių detalių...? Tada tikriausiai ir vyžas reikėtų nešioti, su vežimais važineti ( ne automobiliai dvidešimties metų, arklių traukiami - tikri ), na ir visi kiti priklausantys gyvenimo atributai turėtų supti... Taigi progresas nepaliaujamai mus stumia į priekį, patinka mums tai ar ne... Reikia gebėti viskame įžvelgti ir pozityvias naudas...
Kalbėjau apie tai, ką ir pats savo laiku buvau patyręs ir praėjęs - užburianti stiklo-betono, pramonės "magija" yra tuščias laiko gaišimas, nes neneša prasminių žmogiškumo įkrovų, nebent ieškoma žmonėms svarbių motyvų - pavyzdžiui, gyvybės bei stiklabetonio kontrapunkto, priešstatos, ir panašiai. Nužmoginti kontūrai ir beprasmis medžiagų šaltis, savaime, žmonėms reiškia išties mažai.
Viena gabiausių čia rastų mergaičių kadaise irgi buvo užpelenguota ties žr. aukščiau, vėliau skleidėsi kitaip, ir kur kas prasmingiau. Tokia evoliucija pagrįstai džiugina. Tuo tarpu pasimėgaukit stiklabetoniu, jei išeina. Tiesa, galiu dar padaryti išlygą kokiems futuristiniams, itin suestetintiems vaizdams, būtent kaip aliuzijai į kosmines žmogaus kūrybiškumo išraiškas. Bet daugmaž tik tiek.
Manau tai labai asmeniška, teigti jog neneša ar neša tam tikras įkrovas, vienoki ar kitoki statiniai ir vaizdai. Patirti euforiją ar nusivilti po jos, tai taipogi kiekvienam skirtingai tokie dalykai pasireiškia ar apskritai nenutinka... Man patinka kosminė šalta architektūra, man tai įrodymas, jog žmonija kurdama ateities šedevrus, suteikia mums juos pamatyti šiandien. Nes kai ta ateitis ateis, mūsų jau nebus, o mes būsime visgi spėję nors akies krašteliu tai būti pamatę...
Tas žodis gali būti suprantamas dvejopai... Jei teigiama jog man trūksta humanizmo-žmogiškumo, tai smalsu tapo, kaip yra nustatoma tokia diagnozė...? O jei humanizmas traktuojamas kaip senų vertybių atradimas, tai man jo netrūksta, nes tiek domiuosi sena architektūra tiek ir lankau įdomius objektus. Tačiau senienos man visada antraplanis reikalas... Gyvenu šiandien, žiūriu į rytojų, tad žvalgantis atgal, atsuki užpa...lį ateičiai sakoma... ;) Čia nebus pabaigos šiai diskusijai, nes vertybės pas mus itin skirtingos manau. Aš gyvenu minimaliam modernizme, o tamsta įtariu propoguojate netikrą praeities interjero stilistiką. Bent iš visumos susidarė tokia nuomonė, galiu žinoma ir klysti... Netikrą, tai turiu galvoje kai žmonės teigia "klasika" kuri ištikro yra tik plagiatas senų interjerų...
Humanizmas yra tiek praeitis, tiek ateitis - tai tiesiog apie žmogiška. O stiklabetonis - labiau apie tai, ko žmogui išvengti, deja, nepavyko. Kaip, kad, pasaulio taršos, perkaitinimo, ir t.t. Kūryba nėra vertinama individualiai išgalvotais kriterijais. Ji gera tiek, kiek prasminga žmonėms iš viso. Tad tiek.
Taip ir likau nesupratęs viso mūsų diskusijos prasmingumo... Gelžbetonis tai vienas didžiausių atradimų žmonijos istorijoje. Jis suteikė milijonams pastogę. Kuriančius architektus pasaulyje jau šimtą metų apdovanoja tikrai ne už medinukų statybą, bet už progresyvius, ekonomiškus, ekologiškus ir šiuolaikiškus statinius. Daugiau ir aš neturiu ką pridurti apie paminėtus ne individualius vertinimus... ;)
Atsiprašau, kad įsikišiu į Jūsų diskusiją, bet ar ne kas kitas, bet pats žmogus tuos „klystkelius“ ir formuoja? :) Architektūra gryniausia prasme yra apčiuopiama mūsų vaizduotės apraiška, persipynusi su mūsų gyvenimu tiek, kiek atitinka mūsų pačių biologiją. Kitu atveju - reikėjo pasilikti oloje prie laužo...
Bendrai jau buvau atsakęs apie "pats": Kūryba nėra vertinama individualiai išgalvotais kriterijais. Ji gera tiek, kiek prasminga žmonėms iš viso.
Manau, kad tai teisingas teiginys, net jei kūrybos išgyvenimai patiriami individualiai kiekvieno žmogaus. Čia toks įdomus dvilypumas: žmogus patiria asmeniškai paraiškas į bendražmogiškas vertybes, jas pripažįsta, priima, ir patvirtina - taip, mačiau ir aš, kodėl tai visuotinai vertinga. Dabar, jeigu jūs šiame paveiksliuke patiriate architektūros ekstazę, jums bent asmeniškai (bendražmogiškai lyg ir nėra dėl ko) gerai. Aš tematau susiviliojimą techniškumais, kas tikrai dažna sirenų giesmė, kai žmogus patenka į sau svetimą, didžiai technizuotą, nelabai suprantamą aplinką. Kaip jau minėjau, toks suviliojantis svetimumas visai nėra draugas žmogiškumui, ir "žmonėms iš viso" reiškia niekingai mažai.
Puikus darbas,kurį įvertinau aukščiausiu man čia suteiktu vertinimu, Mindaugo kūrybą seku jau seniai, ji man patinka. Architektūros nuotraukų galima sakyti neprisimenu, nebent tai buvo gerokai prieš kaž kiek laiko... Tad labai džiugina, jog architektūrinis foto aktyvumas yra net iš tų žmonių iš kurių to visai nesitikima... :) Super ;)