Stoviu priešais trobelę. Saulė leidžiasi už nugaros, temperatūros stulpelis sparčiai ritasi žemyn, po kojomis ūbauja ir dūsauja užšalęs ežeras. Pasitikrinu fotoaparato nustatymus ir spaudžiu užrakto mygtuką. Tada patyliukais lakstau ledu, nes speigas spigina jau ne juokais. Už keleto minučių grįžtu ir vėl kartoju procesą. Atviroje vietovėje temsta labai pamažu, todėl laukti teks dar labai ilgai. Nuo Oslo šviesų kylanti pašvaistė situacijos taip pat negerina. Tačiau galiausiai pasirodo pirmosios žvaigždės. Jas visada be galo įdomu fotografuoti, nes fotoaparatas viską mato kiek kitaip nei mūsų akys, todėl niekada nežinai, kokį rezultatą išvysi peržiūros ekranėlyje. Ši nežinia ir laukimas taip įtraukia, kad net pamirštu pirštus deginantį šaltį. Bet netikėtai prie fotoaparato prikibę pirštai sugrąžina mane į realybę – reikia būti atsargesniam. Todėl paskubomis renkuosi žaislus ir skubiai traukiu link namų. Logiškiausia būtų sulaukti ankstyvo pavasario, kai naktinį dangų vėl nuspalvins Paukščių Tako branduolys, tačiau pasamonėje žinau, jog už keleto dienų nušalusia nosimi ir pirštais vėl ganysiu amžinus mūsų naktinio dangaus šviesulius – žvaigždes.

 350 (+0)

• ro.: Įdomi sniego faktūra. Matyt
• burgzt: Toks jausmas, jog ten ne

• 
  ro. 

    2021.02.06, 13:48, vertino: Gerai, , rašė:

  Įdomi sniego faktūra. Matyt tai didesniais ledukais sušalęs sniegas?
   

   
• 
  burgzt 

    2021.02.07, 12:14, rašė:

  Toks jausmas, jog ten ne sniegas, o susikaupę ledo kristalai. Prieš porą savaičių buvau prie to pačio ežeriuko - ledas buvo lyg stiklas. Tada buvo atlydis, po kurio vėl staigiai nukrito temperatūra. Kritulių nebuvo iš viso, bet ten yra daug drėgmės, tai esant šalčiams, dažnai kyla ledinis rūkas, kai lediniai kristalai sūkuriuoja ore.
   

   

Jūsų komentaras