Tam, jog sumedžiočiau šitokį kadrą, teko laukti 8 valandas. Automobilį priparkavome 16 valandą, o iš aikštelės pajudėjome prieš pat vidurnaktį. Iš pradžių buvo labai apniukę, pūtė smarkus vėjas ir taškėsi šlapdriba, o tai nežadėjo nieko gero. Tačiau prognozės rodė, kad nuo 19 valandos oras pradės taisytis, todėl nusprendėme laukti. Šlapi ir sušalę sėdėjome automobilyje, kuris savo dydžiu prilygo dvivietei sofai. Trims suaugusiems vyrams ten susigrūsti buvo reikalų. Kas pusę valandos lipome pramankštinti užtirpusių galūnių. Po begalinio laukimo atėjo 19 valanda. Po to ir aštuonios vakaro. Oras vis dar nesikeitė. Prasidėjo pirmosios abejonės ir pasiūlymai keliauti užkąsti. Bet aš užsispyrusiai vaikščiojau prie fotoaparato, tikėdamasis ekranėlyje pamatyti žvaigždes. Ir pagaliau, apie 21 valandą, pasirodė pirmieji šviesuliai! Pašvaistės pamatyti nesitikėjome, todėl norėjau primedžioti nors kažkiek naktinių kadrų, jog liktų bent kažkoks prisiminimas. Spragsint užrakto mygtuku dangus po truputį pradėjo žaliuoti. Labai nedrąsiai, labai po nedaug, bet man ir šito visiškai pakako. Bet, pasirodo, tai buvo tik pradžia. Apie 22.30 viešnia iš Šiaurės suraibuliavo visu gražumu – danguje rangėsi elektromagnetinė gyvatė, pasipuošusi violetiniais spygliais. Už visus vargus, laukimą, šaltį ir nepatogumus mums buvo atlyginta su kaupu. Užvertęs galvą stebėjau šį šviesos šokį, visiškai pamiršęs fotografavimą, kol atsipeikėjau ir toliau sensoriumi rinkau tuos Saulės vėjo vaizdus.