Šešėlio medžiokė.Hipokritiškas konceptualizmas.
Kiekvienas sukurtas vaizdas, absoliučiai visuomet savyje turi tam tikrą simboliką. Kartais ta simbolika gali tapti ne tik vaizde matomi objektai ar elementai, bet ir pačia vaizdo ritmika išspinduliuota emocija, kuri iš esmės ir formuoja vaizdinį turinį. Todėl tyrinėjant kiekvieną vaizdą ir įsigilinus į tai, ką akys mato, beveik visuomet galima atpažinti norėtą ištransliuoti emociją ar požiūrį. Viena puikiausių akimirkų fotografiniame vaizdo formavime - subtililiai ištransliuojama saviironija, balansuojanti tarp to kas yra konceptualu ir rimta, ir atviro filosofinio vandalizmo, kurio pagalba galima lengvai pasišaipyti iš asmeninio noro "lygioje vietoje" sukurti rimtą ir pretenzingą vaizdo turinį. Kas yra rimta, o kas ne rimta? Ar emociškai susišiaušusi stilistika yra geriau nei "cukriniai" vaizdai? Nežinau. Ir tikriausiai niekas to nežino. Užtai puikiai žinau, kaip yra smagu suprasti tai, kas atspindi asmeninę prigimtį ar jos savirealizacinius siekius. Toks supratimas tyrinėjant asmeninius paklydimus ar atradimus verčia šypsotis ir įgalina teisingai susidėlioti prioritetus. Iš esmės, tai ką parašiau, buvo galima įvardinti sąvoka, susidedančia iš dviejų žodžių: "Pažinimo džiaugsmas". Bet juk visi žino, kaip man sunku savyje laikyti uždarytą norą triukšmingai pūkštelėti į "... semantiniėmis įmantrybėmis prisodrintą sofistinių frazių lingvistinę pelkę..", kurioje taip pat galima aptikti tam tikros saviironijos akmenukų... :)