Paprastai žmogiškai laimei, visuomet reikia antro personažo. To, kuris pasitikės ir tikės. To kuris kvailios, pyks, niurzgės ar tiesiog bus šalia. To, kuris garsiai juoksis, ir dar garsiau tylės, o tylėdamas, tamsoje pakėlęs galvą klausiamai žiūrės ir patikliai prisiglaus, kai TYLA taps per daug garsia. To, kuris norės Dalintis Savastimi. Kai taip nutiks, net prietema įgaus Sidabrinio Ilgesio skambesį. To, kuris suskamba tik tuomet, kai žmogus tapęs laimingu, pajunta brandžią Pilnatvę. Pilnatve, kuri ir daro mus laimingais...