Stirninas (Capreolus capreolus)


Tamsi apniukusi popietė…
Vėjuota…
Purškia…
Entuziastingai šokčioju siaurame keliuky palei dirvoną ieškodamas kur čia sausiau kojas padėti (mat patingėjau botus apsiauti – tenka strikčioti dabar tešlyne). Išėjau tiesiog pasivaikščioti, o jei tiksliau, tai labai nekantravau išbandyti naują kuprinę – velniškai patogi! Puiki investicija mano nugaros ilgaamžiškumui!
Vakarėja…
Vos vienas kitas saulės spindulėlis prasiskverbia pro pilkšvus debesis.
Darosi šalta…
Reiktų atsigerti šiltos arbatos!
Nusprendžiu eit iki pievos, įsispraudusios tarp seno bukų miškelio ir sodžiaus, pagalvojau paprašysiu medžių užuovėjos, tai gal ir priglaus – atsikvėpsiu ir pasimėgausiu arbata kol bukai eis vėjo sargybą.
Miško pakraštį, kuriuo traukiu link pievos, retkarčiais pasieka silpnas garsas – tai bumba koks ką tik šalto vėjo užkliūtas lapuotis. Pasirodo šiandien ne tik man vėsoka.
Pasiekiu nedidelę kalvelę. Už jos pieva. Apžvelgiu ją – visa šlapia, kažkiek tarsi ir nuvargusi po tokios niūrios dienos, tuščia.., bet pala… Toli, pačiame pievos gale ganosi lyg ir stirna…
Greit iš kuprinės išsitraukiu fotoaparatą bei žiūronus.
Aha!
Tiksliai – stirninas!
Sekundę pamąstęs, nutariu paslinkt šiek tiek gilyn lauku link medžių, kur nieko netrikdydamas bei saugomas galiūnų bukų galėsiu pastebėti pievą ir pailsėti.
Bet kur tau!
Vos pradėjus slinkti tik kyšt – kiškio galva iš žolynų, kažkur 20-30 metrų nuo manęs.
Atsargiai, bet greitai keičiu poziciją, išsitiesiu visu ilgiu ant drėgnos žemės – užkart pajaučiu užgavęs… Dilgėles! Atsiprašymas lieka neišgirstas, bet mano žioplumas – apdovanotas, lengvai dilgčioja dešinysis riešas. Tokios mažytės! Dabar visai neprimena tų tamsžalių „dvimetrinių“ vidurvasario siaubūnių, tik ir tykančių kokioj kertėj tave nutverti.
Kiškis ramiai sau graužia - lieku nepastebėtas.
Karts nuo karto padarau kelis kadrus ir toliau stebiu tarp pernykščių žolių medžiojantį kiškį, kaip jis taiko šviežesnę ir sultingesnę žolelę sugaut.
Neužilgo medžioklis dingsta gilyn pievon...
O aš užsižiūrėjęs kaip kiškis vakarieniauja, net nepastebėjau kaip stirninas priartėjo gerą galą iki manęs.
Vau!
Vos pavyksta sutramdyti nuostabą – kokie ragai!
Stirninas pačiame ragų valymosi įkarštyje!
Akimirkai šmėsteli mintis, kad tikriausiai kažkur šiame miškely, apsuptas senolių bukų, tyliai kūkčioja koks jaunas medelis, o gal skausmas jau atlėgo ir liko tik pagieža? Nuskriaustojo labui tikiuosi, per garsiai jis nesiskundžia – vienas stirnino ragas tik iš dalies nuvalytas...
O ragai tikrai prikaustantys!
Dešinysis ragas jau visiškai laisvas nuo senos apmirusios odos – ryški jo spalva perskrodžia monotonišką vakaro blausumą – purpuras tiesiog švieste šviečia tarsi koks meistro štrichas šioje pilkšvoje paletėje. Taip tapyti sugeba tik gamta!
Į akis krinta nubrūžinta nuo ragų nukarusi oda, kuri it koks biesas veliasi stirninui apie akis visaip kaip trukdydama jam aiškiai matyti. Vargšas mala savo galva sutemas ir žengdamas pirmyn bando suprast kas ten per keistas tamsus vienaakis kupstas vidur lauko tupi ir jį stebi.
Staigūs galvos mostai, įnirtingi treptelėjimai koja, stirninui neduoda jokios naudos, todėl žvėris vis artėja darydamas lankstą apie mane, o aš nė krust…
Dar keli žingsniai - tuoj mane išduos vėjas...
Išdavikas!
Stirninas žaibiškai įsitempia, akimirksniu apsisuka, šaižiai suloja, pasileidžia atgal - keli ilgi šuoliai ir dingsta miško tankmėj.
Lukteliu kelias minutes, o tada pasišalinu gaubiamas tamsos.
Arbatos jau nebereikia!
Net ir eidamas namo vis dar negaliu patikėti ką mačiau!
Naujos kuprinės „pašventinimas“ – užskaitytas!


 309 (+0)

Komentarai
Turinys

  fotobites.lt siūlo  30% nuolaidą Ekspres fotoknygoms!

Šį mėnesį Kokybiška spauda Asmeniniai įspaudai

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti