Šįvakar keliavau žvalgyti naują fotografavimo tašką, neturėdamas didelių vilčių sugauti stambų laimikį. Nors kelias buvo ir netolimas, tačiau labai slidus. Todėl sukaitęs ir keikdamasis po 20 minučių ėjimo pėstute, pagaliau pasiekiau anksčiau nusižiūrėtą paplūdimį. Keisti, kempinės pavidalo akmenys, neįtikėtinos uolų formacijos suteikė vilties, jog ši vieta turi tikrai nemažą potencialą. Šitaip mintydamas vaikščiojau pakrante, tyrinėdamas visur pabirusius akmenis, kaišiodamas nosį į „kišenes“ uolose ir lenkdamasis link pakrantėn išplautų ledo kristalų. O besileidžianti Saulė sukūrė tokį spalvų spektaklį, jog užgniaužęs kvapą stebėjau ugnimi virstantį dangų. Bet galiausiai nugalėjo žmogiškas gobšumas ir tada laksčiau tarp pakrantės akmenų, fotoaparato jutikliu rinkdamas liepsnojančio vakaro spalvas.