Nepaisant to, kad yra daug nepaaiškinamų dalykų, bet, manau, kad prietarai pavojingi tiems, kurie jais tiki. Galima stuksenti į stalą, spjaudyti per petį “reikalui esant”, bet tai padės tik tuo atveju, jei mes tikėsime, jog to nepadarius, nutiks kažkas blogo. Aš linkęs manyti, kad mes savo kalbomis, mintimis įtakojame savo elgseną, ateitį, todėl svajonės pildosi arba nutinka kažkas blogo. Sunku net patikėti kartais kokia tai yra galinga jėga. Ne viena mano svajonė tapo realybe, net apie tai, apie ką svajojau vaikystėje. O veidrodžių šukės man kol kas tik laimę neša, nes jų pagalba pavyksta kurti. Tai yra tai, ką aš labiausiai vertinu.
Esu matęs vaizdo įrašų, kur dienos bėga sugreitintai. Matosi, kaip tirpsta sniegas, auga žolė. Tokių dalykų paprasta akimi niekada nepastebėtume. Bet kartais užtenka keletos nuotraukų padarytų skirtingu metu ir tą pačią vietą sunku atpažinti, taip tarsi gimsta nauja istorija. :)
Esu matęs vaizdo įrašų, kur dienos bėga sugreitintai. Matosi, kaip tirpsta sniegas, auga žolė. Tokių dalykų paprasta akimi niekada nepastebėtume. Bet kartais užtenka keletos nuotraukų padarytų skirtingu metu ir tą pačią vietą sunku atpažinti, taip tarsi gimsta nauja istorija. :)