Apie visą Kuršių Neriją yra be galo įdomus kelionės aprašymas, kurį XIX a. pradžioje sudarė čia keliavęs vokietis
Otto Glagau. Dalinuosi ištrauka, kurioje minimas Preilos kaimelis:
Tuojau už Preilos, kurioje ilgai negaišome, prasideda pavojingiausias ir didžiausias Nerijos klampiojo smėlio plotas, nusitęsiąs per tris ketvirtadalius mylios, kone iki pat Nidos. Išimties tvarka šis plotas yra aukštųjų kopų virtinės marių pusėje, tačiau ši išimtis tik patvirtina taisyklę, nes lygiagrečiai su dabartine Nerijos kopų virtine yra buvusi dar antroji, nukeliavusi jau į marių vandenis ir šioje vietoje praplėtusi Nerijos sausumos juostą iki pusės mylios pločio; todėl šita didžioji klampiojo smėlio lyguma faktiškai irgi yra tų buvusiųjų kopų jūros pusėje. Šioje vietoje raiteliai ir vežimai neretai įsmunka, nors kitąsyk prasigauna be pavojaus. Beje, Nerijos vietiniai gyventojai sako, jog čionykščių arklių nė vienas neinąs į klampųjį smėlį, ir iš tiesų, kad ir kaip raginamas neprityrusio raitelio ar vežėjo, paprastai arklys nesiduoda pasukamas į tą plotą; bet vis dėlto ne visada gali pasikliauti gyvulių instinktu. Kaip teko vėliau girdėti, yra pasitaikę, jog greit važiuojant toje vietoje dirva neplyšdama tik įlinksta per pėdą, prieš ratus ir tarp ratų, tarsi banguodama, ir šitaip pavyksta perlėkti pavojingąją vietą. Tačiau, sykį įsmukę, arkliai gali sakyti yra žuvę, nes jie stati sparčiai smunka vis giliau ir giliau, tarsi įmūryti smėlyje, ir nebegali pajudėti iš vietos. Jei smėlio pluta pakelia žmogaus svorį, mėginama tada arklius atsikasti: pasiekus iki papilvės, jie ištraukiami užkištomis pro kūno apačią virvėmis. Tai vienintelis gelbėjimo būdas, tačiau irgi ne visada sėkmingas, nes gi susijęs su pavojumi raitelio gyvybei, o ir gyvulio kojos esti dažnai taip tvirtai įstrigusios, kad, smarkiau patraukus, lūžta.