Ji ėjo ir sustojo. Pavargo. Atsiduso. Padėjusi meškerę, maišą ir kibirą tiesiog spoksojo į katę, lyg šešką, iššokusią tiesiai prieš akis ir nėrusią į greta buvusį kiemą.
-Ar galima vieną portretą?
Tai aišku, - tarė ir pasitaisiusi skarelę, dengiančią galvą, užtikrintai suspaudė rankas ant pilvo.
-Atsiprašau, aš Karolis, taip ir nepaklausiau, kuo jūs vardu.-Janė. Aš Janė.
Žvejoti ėjusi Janė dar kurį laiką stebėjo ir kartais balsu nusijuokdavo žiūrėdama į po Siesartį braidančius ir džiūgaujančius mano draugus.
Molėtų Janė/
2022 rugpjūtis