Žavingas ramus savo grožiu yra rytų Lietuvos kampelis – mano gimtasis kraštas. Kalvos, kurios prasideda anapus Rokiškio ir ežerai prasidedantieji beveik nuo Aleksandravėlės tęsiasi į rytus ir atsiremia į Latvijos ir Gudijos respublikas.
Ech ir tikrai gražus šis kraštas! Ir daug darbo čia turėtų auksinė dailininko plunksna ar menininko teptukas, tačiau didelis neturtas kurį sudaro smėlėti laukai ir žmonių tamsumas užsilikęs nuo priespaudos metų neišugdė čia nei poetų nei šiaip garsių vyrų. Ir taip metai po metų čia ramiai kartos keičia kartas ir ramiai sukasi likimo ratas, tartum čia būtų ne kalvotas Zarasų kraštas, o pelkėta, derlinga ir pažliugusi vidurio Lietuvos lyguma.
Įvairiais reikalais aš išvaikščiojau ir išvažinėjau šį kraštą skersai ir išilgai. Ir visur keliaudamas – ar tai per Turmanto – Tilžės kraštą, ar per Smėlynės – Stelmužės – Raudinės dvarus, ar per šio krašto širdį Zarasus ir kitas minėtinas vietas, kaip Aviliai, Antazavė, Dusetos, ar pamažu slinkdamas per Obelius, Noreikius, Kamariškį ar gyvendamas savo tėviškėje, aš drasiai galiu tarti, kad Praamžius ir gamta nenuskriaudė šio krašto. Ir jei tu jaunas tautieti gyvendamas šiame krašte, jei dar tavo krūtinėje plaka savo kraštą mylinti širdis, ir jei tave žavi pavasario naktys ar žvaigždžių žaismas ežerų veidrodyje – tu tikrai tada svajodamas tarsi Fausto lūpomis kartosi kartu su manimi: “Gražus akymirksni sustok!“ Ir stebėk spinduliuojantį vakaro dangų, klausykis lietuvi apie ką byloja žali pušynai savo viršūnėmis parėmę žvaigždynus ir mylėk tą brangų ir gražų Lietuvos kampelį.
Vilhelmas 1947 m. birželio mėn. 21 d.