Vakaruškų gadynė pas mus gana sena. Ji siekia net tuos tolimus laikus kada mano senelis ir Ragauskų Pietriko tėvas bėgdami iš vakaruškos Buikienės griovį pametė kaliošus. Vėliau apie Japonską vainą senis Antuonas ir Zidaras Kumpuoliuose lygino kiaušus Maniuliškiečiams, o prieš didįjį karą Guogiai ir Cibulskiai sudarė tikrą smogiamąjį būrį kuris pasiekdavo net Meirškes ir Šniukštus. Po karo visai nauja karta išaugo vakarušnikų, kurie smarkiai atakavo Suvieko mokyklos grindis. Tad tokie buvo mano priešistoriniai vakaruškų laikai. Dabar vakaruškų gadynė jau visai nauja – labai tinkanti piemenims ir vaikiščiams ko iki šiol dar nerandama vakaruškų istorijoje. Be tas iš dalies ir nebloga nes didelis kontingentas merginų trimis eilėmis laiko apgulė pasienius. Taip pat keičiasi ir šokių taktika – per „panelių pirmą ranką“ šokėjų yra tiek daug kad uodas nosies tirkai neikištų.. Į apyvartą išėjo naujas šokis „ Varcabos ir žvyrblio“ vardu...
1947 m. balandžio 12 d.