Oi, Virgi, mes pasirodo turim visai skirtingą požiūrį į portretą, liūdesį ir susikaustymą:) Visus susijuokimus mes pralaukiam - tokios nuotraukos tik giminėms :))) Be to čia viskas romantizmo dvasioje.
Tą žinau, aš ne apie amerikonišką šypseną fotografui . Turėjau omeny kad mergina labai susikausčius, matosi pozavimas, netikrumas , akys nerodo tikro jausmo. Čia pats sunkiausias momentas priverst modelį įsijausti į norimą parodyti situaciją . O pačiom fotografijom - jokių pretenzijų.
Vienas žmogus man yra pasakęs, kai mokiausi fotografijos, kad besišypsantys žmonės ne visada priverčia žiūrovą prisiminti tavo kadrą. Šiandien jis pamatė - ryt nebeprisimins.
Kodėl nuo kino industrijos iki dailės visur dominuoja drama, šaltis, skausmas, ar koks sukrėstas įvykis? Nes žmonėms reikia dramatiškų pojūčių, kad jiems neatrodytų, jog jų gyvenimai liūdniausi:)
Priklausomai nuo temos. Jei šypsena portrete - tai ji turėtų būti sustabdyta kaip realaus gyvenimo momentas (ypač su ašarom) :)
Na sutinku iš esmės, kad dramoje daugiau galimybių vystyti siužetą ir mokyti žmones empatijos. Nors esu įsitikinus, kad gerą komediją padaryti yra labai sunku, gal sunkiau nei dramą. O nuotrauka (ypač pastatyminė) yra labai apibrėžta. Turi pasirinkti kažkokią vieną būseną. Būtent man patinka ne laikina emocija, bet būsena. Ir renkamasi dažniausiai ne tarpinė, ne kraštutinė, bet vidurys. Man pvz vertinga atrodo Ramybė. Žiūrovai skirtingi, čia ima veikti būtent žiūrovo reakcija išplaukiant iš jo psichologinių duomenų. ir tame nieko nėra keisto. Bet kitoje meno šakoje ne kažką iš ramybės išsuksi. Taip, šypsena pati savaime yra tik grimasa kai nėra nuoširdumo.