„Juk ir aš pats kiek nusimanau apie smėlį. Matot, smėlis taip ir slenka ištisus metus. Judėjimas - jo gyvenimas. Jis tiesiog negali užsilaikyti kokioj nors vienoj vietoj. Ar vandeny, ar ore - jis savaime juda... Štai kodėl paprastai gyvūnai ir negali gyventi smėlyje. taip pat nė puvimo bakterijos. Smėlį galima pavadinti švaros įsikūnijimu [...] Smėlis - visiškai padorus mineralas. Moteris sutrikusi tylėjo. Vyras po skėčiu, kurį ji vis dar laikė, skubiai baigė pietauti, neprataręs daugiau nė žodžio. Skėtis apsidengė tokiu smėlio sluoksniu, kad jame galėjai rašyti pirštu. Tiesiog nepakenčiama drėgmė. Ne, smėlis ne drėgnas, pats kūnas prisisunkęs drėgmės. Virš stogo sukaukė vėjas, įkišo ranką kišenėn cigarečių - ten irgi pilna smėlio. Vyrui pasirodė, kad dar neužsirūkes pajuto tabako aitrumą.“
K. Abe „Moteris smėlynuose“, 1962Augustė/
2022