Švyturys

Kelio pakraštyje priparkuoju automobilį ir sparčiu žingsniu patraukiu kopų link. Dar atvažiuodamas pastebėjau, jog švyturys kyšteli savo veidrodinę akį tai pro vienos, tai pro kitos kopos viršūnę, todėl nekantrauju pamatyti šį milžiną visu gražumu. Vienas, antras, trečias kelio vingis bei prieš mane išdygsta šis įspūdingas statinys. Jaučiu, kaip darosi sunku kvėpuoti, o akyse pradeda tvenktis ašaros. Ne, ne iš džiaugsmo, nors, turbūt, taip pagalvojote. Tiesiog, kopos viršūnėje blaškėsi gūsingas pajūrio vėjas, pakeldamas debesis smėlio bei dulkių. Keletas sekundžių ir lengvas pajūrio smėliukas jaukiai įsitaisė tarp dantų, akyse, nosyje bei ausyse. Kišenės akimirksniu prisipildė aukso spalvos kruopelytėmis, tik, gaila, jog daug žemesnės prabos.

Bet fizinio pasaulio trūkumus su kaupu atpirko pliūptelėjęs kūrybinio įkvėpimo gūsis. Kaip vaikas žaidžiau aplink tą smėlynų bokštą – laksčiau, klūpėjau, tupėjau, voliojausi ar tiesiog ramiai stebėjau. Ta kopa buvo mano Sacharos dykuma, o švyturys man atstojo piramides. Fotoaparatas, springdamas nuo smėlio kruopelyčių, kantriai rinko kadrus. Bet popietę pakeitė vakaras, vakarą – sutemos, todėl atėjo laikas ir man atsisveikinti su šiuo išskirtiniu švyturiu bei keliauti link automobilio, pažadėjus sau būtinai dar čia sugrįžti.

Ar žinote, koks švyturys (ir kur jis yra) mane taip sužavėjo? Galiu pateikti tris užuominas – jis yra prie jūros, jis yra kopose ir ne, tai ne Nidos švyturys


 666 (+0)

Komentarai
Turinys

Į grupę „Jo didenybė Peizažas“ rekomendavo



fotobites.lt spauda
Fotoknygos
Atvirukai Fotožurnalai

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti