Grazus darbas. Dar siulau pasukti du lapsnius CCW. Viena laipsni kad butu horizontas tiesus, ir dar antra kad patiesinti seselio krasta apacioj, kuris techniskai nera horizontas, bet optiskai yra stipresnis uz tikraji horizonta.
Taip ir maniau, kad gausiu pastabą :D Nežinau, sukiojau jau ir taip, ir taip, palikau šitaip galų gale - maždaug realaus gravitacinio horizonto kampu. Dar pabandysiu gal vakare ar kada, kai turėsiu truputį laiko, pažiūrėti ar pagerėja kuo. Čia įdomi ta geometrija, kadangi visi keturi matomi taškai, kurie galėtų būti kandidatai "horizontui formuoti", nėra toje pačioje plokštumoje. Gali būti, kad geriausia būtų "patempti" vieną kampą, bet tai irgi būtų kažkoks kompromisas – visko išlyginti neįmanoma, nes fotografavimo taškas yra ne grindų paviršiaus lygmenyje, o pakeltas apie 10 cm. Todėl ką bedarytum, galai niekada nesueis. Ir apskritai, reikėjo fotogragafuot ryte, o ne po pietų, nebūtų buvę jokių ten klaidinančių šešėlių (rytinė nuotrauka nesigavo) :D
Fotografijoj gravitacija nera nepajudinamas desnis :D. Man yra teke netgi ezerus paversti, nes kranto linija buvo stipresne nei vandens horizontas ir atspindziai. Taip, tai kompromisinis sprendimas, tame nieko blogo ar neiprasto. Cia ne fiziku burelis :)
Taip, nors aš paprastai labiau vadovaujuosi ne fotografinio svorio ar stiprumo dėsniais, o patinkamojo atmetimo ir patvirtinimo metodu "šitaip man patinka labiau nei taip". Nežinau, ar labai geras metodas :D Pažiūrėsiu dar, ar labiau "patiks" pasukus dviem laipsniais.
Grubiai snekant, "man sitaip patinka" - ir yra optinio svorio metodas, tik neisisamonintas ir neivardintas :). Aisku, su salyga kad fotografui patinka pusiausvyra, o ne kazkas kita :D Kai akis istreniruota, didele analizes dalis yra pagrista pajautimu, kuri paskui galima isanalizuoti - nustatyti kokie vaizdo elementai sukele pojuti, ir kodel sukele. Juk kartais buna, kad sakom "kazkas cia ne taip". Tai reiskia, igudusi akis greitai pajaucia, o paskui isijungia protas ir suranda konkretu paaiskinima. Beje, kai kuriems su kairiuoju smegenu pusrutuliu nedraugaujantiems meninkams analitika neisijungia, bet tai jiems nesutrukdo isjausti kuri nuotrauka yra gera.
Pradėti vėl galvoti apie kvadratus 94-ojoje serijos nuotraukoje matyt jau yra gerokai per vėlu. Fotografuojant taip padėti fotoaparatą yra patogiausia ir paprasčiausia, kad skylė būtų kampo viduryje. Pirmąsias nuotraukas bandžiau karpyti sau įvairiai ir nukirpus man kažko vis pritrūkdavo, todėl taip ir liko. Beveik visas nuotraukas jau ir taip šiek tiek apkerpu. Kampas negatyve yra dar platesnis. O tos tuščios erdvės iš tikrųjų nėra tuščios - jose sienos artėja link mūsų ir mus apsupa pradingdamos tamsoje.