Lyg ir tapybiška, lyg ir svajinga, lyg ir profesionalo rankos liesta... Kadaise, apie verslių devyniasdešimtųjų pabaigą gal, sutikau sveiko pasiutimo beturintį vaikystės draugelį. Turguje dar buvo mada prekiauti paveikslais - paveikslėliais. Meno paslaugos žmogui. Kiek nustebau, kai pasisakė, kad tuos svajingumus gamina metrais, paskui supjausto rėmeliams.
:)) Na taip, asociacijos gal ir tinkamos. Kai pradėjau dirbti ties tuo portretu, vis galvojau ką jis man primena. Kažkada toks dalyvis Šventupys buvo įdėjęs jaunos moters nuostabaus grožio portretą (bent jau man tada atrodė). Pirmiausia priminė jį. Paskui taip ir išliko man pačiai, kad primena sovietinių laikų juostinę produkciją. Kadangi esu pasimaišius ant retro, tai man tinka. Nors nežinau ar sovietija jau tikras retro. Dabar pagalvojau, kad nieko modernaus, šiuolaikiško ar aš nenoriu, ar nemoku padaryti?
Na taip, čia atvejis ribinis. Mano pikčiurniškumas yra aiškus saldumynų link - štai šita kryptis yra tiesiog griaunanti, niokojanti.
„Nesustabdomas grafomanijos plitimas tarp politikų, taksistų, gimdyvių, meilužių, žudikų, vagių, prostitučių, pareigūnų, gydytojų ir pacientų rodo, kad kiekvienas be išimties turi savyje potencialų rašytoją, ir kad kiekvienas žmogus turi puikiausią priežastį eit į gatvę ir šaukti, kad visi mes rašytojai!“
– Milan Kundera, The Book of Laughter and Forgetting
Tai va, ką ir sakau. Blogiausia, kad vykus horizontaliam plitimui, nebuvo sąlygų išlaikyti vertikalius autoritetų darinius, tad kone viską turi atstoti pakaitalai tokie:
a) kolektyviniai suminiai patinka/nepatinka be išankstinių kvalifikacijos sąlygų (menas - liaudžiai 1) b) kvalifikacijos vietoje įsitvirtinantis "o man gal patinka taip" (menas - liaudžiai 2)