Orų prognozės savaitgaliui nežadėjo nieko gero – buvo numatomas nesibaigiantis lietus, visur, kur tik galėjome automobiliu pasiekti per keletą valandų. Todėl mano šeštadienis prasidėjo baseine, kartu su šeima. Tačiau grįžus namo ir susiruošus pietauti, situacija pradėjo sparčiai keistis. Visų pirma, iš Tomo gaunu žinutę, kad nusimato gražus sekmadienis ir pasiūlymas palėkti kadrų. Pradedu žiūrėti prognozes ir, iš tiesų, debesys išsisklaidys jau šįvakar! Senai buvau nusižiūrėjęs kalną, kuris fotografo akiai atrodė visai neblogai, o dabar dar ir Mėnulio jaunatis, todėl jaučiu, jog geresnės progos gali tekti laukti dar ilgai. Atsargiai klausiu Tomo ar sutiktų lėkti naktinei sesijai, sklandžiai pereinančiai į saulėtekio ir ankstyvo ryto fotografiją. Bičiulis atsako, kad ruošiasi pietauti ir reikia truputį pagalvoti. Vienok, už 15 minučių atskrieja dar viena Tomo žinutė: „Aš jau išvažiuoju“! Paskubomis kraunu mantą: fotoaparatas, trikojis, miegmaišis, virtuvės reikmenys, šilti rūbai ir t. t. Nepraėjo nė valanda ir mes jau kelyje. Važiuoti teks apie 200 kilometrų, todėl neramiai dairomės į dangų, kuriame nesimato jokių paguodos ženklų. Pliaupia lietus. Savaime aišku, nė vienas to neparodome, bet į vidų smelkiasi bjauri abejonė. Bet neramias mintis vejame šalin pokalbiais apie fotografiją, fotografų bendruomenę ir pokštais apie senus nuotykius.

Likus 15 minučių iki parkavimo aikštelės debesyse pasirodo pirmosios properšos. Tai tikrai šliūkšteli šviežio entuziazmo dozę! Paskubomis parkuojame automobilį, karštligiškai persižiūrime daiktus ir sparčiai kopiame aukštyn, nes Saulė jau nusileido ir tuojau prasidės sutemos. Norisi išlupti bent keletą kadrų prie natūralios šviesos likučių, todėl nesitaupome ir netrukus rūbai permirksta prakaitu. Geras pusvalandis kopimo ir mes jau vietoje. Aplink jau tamsu, bet žinau, kad fotoaparato jutiklis daug jautresnis nei mano akys, todėl greitai statau trikojį, sureguliuoju nustatymus ir leidžiu fotoaparatui daryti savo darbą. O aš, visas tirtėdamas, persirengiu sausų drabužių pamainą: šilti, vilnoniai apatiniai, keletas izoliacinių sluoksnių, sulaikantys mano kūno šilumą ir neduodantys vėjui kaip reikiant manęs atšaldyti. Persirengęs, akies krašteliu dirsteliu į fotoaparato ekraną ir matau, kad ties horizontu rangosi viešnia iš Šiaurės – jos didenybė Pašvaistė. Taip, dabar tai jau kita kalba. Nors man niekada nepabos fotografuoti amžinųjų žvaigždžių, tačiau Žalioji ponia visada suteiks papildomų spalvų ir dinamikos naktinei fotografijai.

Kol fotoaparatas savo stikline akimi stebėjo nakties dangų, o jam kantriai švietė tūkstančiai žvaigždžių ir danguje savo žalią, beprotišką šokį šoko pašvaistė, mes su Tomu baloje pasisėmę vandens, užsikaitėme karšto šokolado ir, mėgaudamiesi reginiu, nusprendėme, jog nesvarbu, parsivešime kadrą iš naktinės medžioklės ar ne, bet naktis, praleista po žvaigždėtu dangaus skliautu, niekada nebus naktis, praėjusi veltui.