Tegu giliam kape tautos klajonės miega, te niekas nebekels iš žemės keršto diego, te brolis broliui bus vėl mylimiausias brolis, te baltas vytis skries per dangų vėtros šuoliais, te pasaka sena, kaip užmiršta motulė, kuri kalnelyje po topoliu ten dūli, apgaubia klonius ir upes, girias ir pievas, tesaugo mūs laukus vėl mūsų geras Dievas. (B. Brazdžionis, 1939)