Jei tamsią-tamsią naktį nueisite į gūdų-gūdų mišką, įsitaisysite prie senos-senos trobelės, ir ilgai-ilgai klausysitės, išgirsite kaip tiksi tuščiai švaistomas laikas. O jei rimtai, naktimis lankydamas savo taip pamėgtą trobelę, dažnai jaučiuosi kaip „Blairo raganų“ herojus – paklaikusiomis akimis ir nutįsusiu snargliu blūdiju po mišką, trankydamasis į medžių kamienus ir klupdamas už kelmų. Per savo fotografavimo metus išmokau nebebijoti vampyrų, vilkolakių, raganų ar zombių. Labiau bijau pasiutusios lapės ar pasiklydusios stirnos. Bet praėjusį spalį, didžiulės pašvaistės metu stebėdamas ir fotografuodamas šią trobelę, jaučiau kaip nugara bėgioja skruzdėliukai. Intensyvi geomagnetinė audra ir žemi debesys viską nudažė tokia balzganai žalsva spalva, o aplink buvo taip tylu, jog iš esmės jaučiausi taip, lyg stovėčiau siaubo filmo kadre. Mano laimei, joks numirėlis iš trobelės nepasirodė ir aš galėjau saugiai grįžti namo, kur per šešis mėnesius sukaupęs visus savo drąsos likučius, pasidalinau šiuo kadru su Jumis.