Stovėjimas šios uolos papėdėje, turbūt, vienas labiausiai kvapą užgniaužusių gamtos monumentų, kuriuos savo gyvenime kol kas esu pamatęs. Pirmą kartą čia užkopėme vakare, tačiau viską aplink buvo užklojęs toks tirštas rūkas, kad matomumas buvo 10-15 metrų. Bet jei jau atsibastėme beveik 2 tūkst. kilometrų vien tam, kad pamatytume šią uolą, nusprendėme, kad leidžiamės žemyn, keletą valandų pamiegame, o ryte grįžtame atgal. Jau pats kopimas į šios milžinės papėdę – savaime nuotykis. Ne juokas 2 kilometrus kopti 45 laipsnių kampu į 500 metrų aukštį, o su savimi dar tempti apie 12 kilogramų įrangos. Vienok, praėjus keletui valandų ir išsunkus ne vieną litrą prakaito, mes ir vėl stovime tame pačiame taške, kur ir vakare – tiršto rūko apsupty. Situacija tokia, kad turime 95 proc. tikimybę nepamatyti šios Šiaurės Norvegijos pažibos. Tačiau sutariame, kad lauksime tol, kol rūkas išsisklaidys. Kadangi laukti reikia ilgai, iš neturėjimo ką veikti bandau įsivaizduoti, kas išnirs iš to nelemto rūko. Kaip fotografas, maždaug įsivaizduoju to kalno poziciją ir proporcijas, todėl nutaikęs optiką, kantriai laukiu mūsų pirmo susitikimo. Vienu metu rūkas pradėjo sklaidytis ir mums už nugaros pasirodė gretimų kalnų grandinės. Bet džiaugsmą greitai nusmelkė tas pats tirštas rūkas – vėl viskas paskendo baltoje migloje. Vėl tenka kantriai laukti gerą valandą, kol rūkas vėl pradeda po truputį sklaidytis. Tačiau jis ir vėl traukiasi mums už nugaros. Pradedame žvalgytis alternatyvių kompozicijų. Vienu metu fotoaparato ekranėlyje pamatau kalno kontūrą. Neryškų, bet jau šis tas. Metas veikti! Paskubomis dar kartą patikrinu fotiko nustatymus – diafragma, jautrumas, fokusas – viskas tvarkoje. O tada pakeliu akis nuo ekrano į patį kalną. Kaip sakiau, turėjau vidinį numanymą kurioje vietoje turi būti kalnas, tačiau ten nieko nėra. Vėl žiūriu į ekranėlį. Kalnas matosi. Vėl pakeliu akis, bet ir vėl nieko nėra. Truputį nustebęs pradedu kelti akis aukštyn. Kai jau galvą atmečiau beveik atgal, pagaliau pamačiau ir virš mūsų vaiduokliškai palinkusią uolą – Seglą (norv. burė). Buvau visiškai priblokštas šio kalnų monumento. Vos keleto metrų pločio, nuo mūsų nutolusi apie 30-50 metrų atstumu uola šovė stačiai į dangų dar apie 300 metrų. Aplankiau tikrai ne vieną kalną, užkopiau į ne vieną viršūnę, bet dar niekada nebuvau pajutęs tokio savo menkumo bei tokios gamtos didybės. Nežinau, kas mane taip pribloškė, bet tikriausiai susidėjo keletas dalykų – rūkas, nežinia, išankstinis nusistatymas. Tačiau, kai virš galvos palinko Visagalė Segla, tai buvo vienas iš tų potyrių, kurių niekada gyvenime nepamiršiu.