**Dešinės rankos taisyklė** – fizikos vadovėliuose glūdintis, preciziškas ir šaltas dėsnis, kurį prisimename iš mokyklos suolų. Sulenki pirštus, ištiesi nykštį ir staiga tai, kas nematoma – magnetinio lauko kryptis, elektros srovės vektorius – tampa aišku, nuspėjama ir valdoma. Tačiau žmogaus psichikoje šis fizikinio pasaulio konstruktas įgyja visai kitą, kur kas gilesnį, metafizinį ir psichologinį matmenį. Tai nėra tiesiog mechaninis judesys; tai simbolinis gestas, atveriantis duris į mūsų sąmonės orientaciją, saugumo paieškas ir vidinį kompasą. Žmogaus protas iš prigimties nemėgsta chaoso. Susidūrę su vidinėmis audromis, egzistenciniu nerimu ar sudėtingais gyvenimo pasirinkimais, mes instinktyviai ieškome atramos taškų – taisyklių, kurios padėtų suorientuoti mūsų „aš“ erdvėje ir laike. Šiame kontekste dešinės rankos taisyklė tampa psichologine metafora tam vidiniam poreikiui turėti aiškią kryptį. Kaip fizikoje trys statmenos ašys nustato jėgos veikimą, taip ir žmogaus vidiniame pasaulyje mums reikalingos koordinates: **kas aš esu, kur aš esu ir kur link aš einu.** Kai šios trys ašys sutampa, žmogus pajunta psichologinę pusiausvyrą – tai, ką E. Eriksonas vadino tvirtu identiteto jausmu. Negalima ignoruoti ir gilaus kultūrinio bei archetipinio dešinės rankos svorio, kurį tyrinėjo C. G. Jungas ir jo sekėjai. Istoriškai ir evoliuciškai dešinė ranka – tai *dexteritas* – veiksmo, racionalumo, sąmoningumo ir kūrimo įrankis. Tai ranka, kuri stato, pasirašo sutartis, tiesia pagalbos delną ir laiko kardą, ginantį ribas. Psichologiniu aspektu dešinės rankos taisyklė simbolizuoja **aktyviąją ego poziciją**. Tai perėjimas nuo pasyvaus stebėtojo (kurį dažnai valdo pasąmoniniai impulsai, simbolizuojami kairiosios, „šešėlinės“ pusės) prie aktyvaus savo gyvenimo kūrėjo. Ištiesti nykštį – tai priimti sprendimą, deklaruoti savo valią ir prisiimti atsakomybę už kryptį, kuria pasuks mūsų gyvenimo energija. Tačiau pati gražiausia šios taisyklės psichologinė paralelė slypi jos dinamiškume. Fizikoje jėga neatsiranda iš niekur – ji yra srovės ir lauko sąveikos rezultatas. Psichologijoje srovė yra mūsų vidinė motyvacija, aistra ir troškimai, o magnetinis laukas – aplinka, visuomenė ir mus supantys žmonės. Dešinės rankos taisyklė mus moko, kad mes negalime tiesiog izoliuotai egzistuoti savo mintyse. Mūsų psichologinė „jėga“ ir kryptis gimsta tik tada, kai savo vidinę energiją nukreipiame į pasaulį, kai sąveikaujame su aplinka. Tai veiksmo psichologija: judesys gimdo kryptį, o kryptis suteikia prasmę. Galiausiai, dešinės rankos taisyklė esė formoje atsiskleidžia kaip priminimas apie žmogaus gebėjimą rasti tvarką savo vidinėje visatoje. Kai gyvenimas tampa per daug sudėtingas, kai pasiklystame emocijų ir svetimų lūkesčių triukšme, mums reikia sustoti ir metaforiškai pažvelgti į savo dešinę ranką. Tai raginimas paklausti savęs: kur nukreipta mano valia? Kokias ribas apgaubia mano pirštai? Kur link veda mano pasirinkimų vektorius? Šis paprastas, bet gilus fizikos dėsnis psichologijoje virsta raminančiu pažadu – net ir didžiausiame chaose mes turime įrankius atrasti savo tikrąją šiaurę...
Net ir didžiausiame chaose vidinis balsas bus ryškiausias ir jis gali nulemti kryptį / žvilgsnį, kaip mes į tą chaosą žiūrėsime, kaip perprasime pasaulį ir ką jam transliuosime. Ačiū jums abiem (kartu su DI) už įžvalgas ;-)
Man tik labai idomu kur tie visi meistrai ir guru dingo kurie dar pries kokius 7 metus cia reiksdavo savo nuomone? Tikriausiai Instagrame sau pliusus renka...Ka cia sudintis su paprastais zmogeliais.Nors sita foto ir Instagrame ir 500px tikrai butu pastebeta ir ivertinta. Alio? kur jus? Tokie kaip Kalbejimas Sviesai, Arturas Politovas. Ku ku:)
Žinoma, būtų šaunu, jei efoto būtų aktyvesnis, gautume įžvalgų, patarimų. Pastaruoju metu atrodo, kad tik keliolika žmonių čia aktyvūs. Žinoma, vasaros metas, atostogos daug kam :-)
Kai esi čia, pvz., 17 metų ir 43 savaites, gal nebėra jau to entuziazmo:) Užsilikusiems belieka tik prisiminti: o tais laikais..:D Nors įžvelgiu ir privalumų praretėjusios kompanijos- nebėra problema peržiūrėti visas įkeltas nuotraukas. Nes jau nebeaprėpdavau...
Pritariu Gilbertui. Cia kad tau kas duotu koki patarima....Nu jo. Ju cia nebuna arba visi tokie arogantiski fotografai kad priima viska kaip izeidima ...:) Gerai jei isvis tave pastebi. Jeigu foto dedi i mokykla tai esi nevertas nieko. Ar verta pastebet tuos kurie neverti to? Naturali atranka:) Beja , Kolegos, ka Jus zinote apie fotografus kurie dar kelia cia savo nuotraukas? Nieko. Ir vertinate is to ka zinote
Pagyvensim – pamatysim :-) Džiugu, kad bent kažkiek bendraminčių likę, kurie kreipia dėmesį būtent į nuotrauką nepaisant, kur ji įdėta ar kieno daryta :-)
Pastatas suteikia begalę rakursų pasirinkimų. Lieka tik tuo naudotis. Pasinaudota gan sėkmingai ;) Matau komentarų sraute yra nepasitenkinimo, jog nėra kas kritikuoja nuotraukas, pataria... Dingę meistrai ir guru... Nepagalvoja komentuojantys šia tema, jog nemažai žmonių iš šio puslapio senųjų lankytojų jau nefotografuoja, ar neturi tokios aistros fotografijai, perdegė. Pakalbinus vieną kitą, sužinau, jog jie gyvena savo darbuose, versluose. Nuotraukos nutolę nuo intensyvios kasdienybės. O ir nuotraukos, tai ne vienintelis hobis pas žmones, kuris atsiduria ne prioritete laikui bėgant... Patarimą rašant, dažnai susiduri su fenomenu, ne dėkoja, o užsigauna... Kita vertus daug nuotraukų svetainėje nepatrauklios vieniems ar kitiems fotografams dėl stilistikos ar žanro. Veltis į diskusijas kur lieki blogiukas, jog parašei nuomonę ne tokiu maloniu tonu ar žodžių deriniu kaip norėtų autorius ar kiti to autoriaus globėjai, laiko gaišimas. O laikas turi vertę ir jei parašai ką nors patariančio, norisi jog žmogus iš kart darytų išvadas, o ne kibtų į atlapus dėl ne taip parinkto teksto tono. Juk ne maži vaikai, grubus patarimas, geriau įsirėžia, nei paglostanti versija be stipraus charakteringo nuomonės pateikimo... Pagrindinis trūkumas daugeliui fotografuotojų, tai "turisto" rakursas. Tai kai žmogus elgiasi kaip avių bandos atstovas, atvedė gidas grupę žmonių prie kokio nuvalkioto objekto, sustatė ten kur visi padaro nuotrauką ir tuoj nuveda kitur. O jie tuo ir tenkinasi... Retai kada pamatau ieškančius įdomesnio rakurso nors ir toj "bandoj" bestovint... Pasilenkti tingi, atsitūpti tas pats, arba net nedašunta, jog viskas labai nuo to pasikeičia... Tai kai matai beviltiškas nuotraukas, kam jas aptarinėti??? Jei žmogus nori tobulėti, skirkite kelis tūkstančius pinigėlių ir palankykite kursus, kur Jums atvers akis į šį pasaulį iš naujo. Juk pinigų geriems telefonams ar fotoaparatams, jų stiklams negaila...? Kita vertus, tai iš vienos pusės galima ir pasinaudoti tuo jog nereikia kieno nors šešėlyje nuvysti kai aplink panašūs svetainės nariai... :) Rodykite savo gerus darbus, kam kelti nuobodžias ir banalias bendrų vaizdų nuotraukas be jokio pastangų požymio. Jei kadro neapdovanojo sulės šviesa ar efektingi šešėliai, gal jis tegul lieka tiesiog archyvų skrynioje. Juk ne paslaptis, kai šviečia saulė, ir gyvūnai atrodo įdomiau, pastatai keičiasi, kalnai efektingesni, bei kiti vaizdai atrodo daug įspūdingiau... O be gero apšvietimo, jau reikia išradingumo, norint sukurti efektingą nuotrauką. Taip ir su šia nuotrauka, jei dangus būtų cepelininis, atspindys būtų niekinis ir nuotrauka taptų nepatrauklia... Prirašiau čia po atostogų, na bet manau viskas ir taip daugumai žinoma buvo... ;)
Labai ačiū už trumpai ir aiškiai išsakytą esmę :-) Ir už skirtą laiką! Tikiuosi, atostogos buvo puikios :-) Gal ir viena kita foto iš jų atsiras?.. ;-)