Fotografijoje žmogus beveik išnykęs – tik lengvas kontūras, vos atpažįstamas tarp sutankėjusios tamsos sluoksnių. Atrodo, lyg pats pasaulis būtų susigūžęs į sunkų, žemą skliautą, kuris spaudžia ne tik pečius, bet ir mintis. Tamsa čia nėra vien šviesos stoka – ji turi svorį, tankį, tylų, bet atkaklų buvimą.
Ir vis dėlto tas siluetas nejuda atgal.
Jis eina. Lėtai, gal net su abejonėmis, bet eina – ne į šoną, ne ratu, o į priekį, link kažkur tolumoje vos nujaučiamos šviesos. Tos šviesos gal net nesimato tiesiogiai – ji veikiau juntama, kaip kryptis, kaip vidinis žinojimas, kad ten, kur dabar tamsiausia, baigiasi nakties teisė.
Tas žmogus tampa daugiau nei figūra – jis tampa atsparumo forma. Maža, trapi, bet nenugalėta. Nes tamsa gali apsupti, gali spausti, gali iškraipyti horizontus, bet ji negali priversti sustoti, jei viduje dar rusena kryptis.
Ir tada fotografija ima kalbėti apie kiekvieną iš mūsų. Apie tuos periodus, kai gyvenimo skliautai nusileidžia per žemai, kai atrodo, kad erdvės nebelieka, kad kvėpuoti sunku. Mes taip pat tampame siluetais – neaiškūs net patys sau, vos atpažįstami savo pačių vidinėje tamsoje.
Tačiau judesys išlieka.
Gal ne visada drąsus, ne visada įsitikinęs, bet vis tiek nukreiptas į šviesą. Nes šviesa čia nėra tik fizinė – ji simbolizuoja išeitį, prasmę, ramybę, kurios dar nematome, bet jau tikime. Ir kartais to tikėjimo pakanka vienam žingsniui.
Šioje fotografijoje svarbiausia ne tai, kiek tamsos yra aplink. Svarbiausia – kad žmogus joje vis dar eina.
Ir būtent tame „vis dar“ slypi visa viltis...
&co(pilot)
;)....



fotobites.lt
