Miestas niekada nebūna tik gatvių, namų ir tiltų sankaupa. Jis yra didžiulis atminties organizmas, kuriame kiekvienas praeivis ieško ne tiek kelio, kiek savęs. Žvelgiant į fotografijų seriją „Eklektiški pasivaikščiojimai“, atrodo, kad autorius fiksuoja ne architektūrą ir ne urbanistinį peizažą, o patį žmogaus klajonių instinktą – tą tylų vidinį poreikį eiti pirmyn, nors niekada iki galo nežinome, ko ieškome.
Mes visi bent kartą esame pajutę, kad miesto užkampiai traukia stipriau nei pagrindinės aikštės. Gal todėl, kad ten mažiau kaukių. Ten, kur nutrupa sienų tinkas, kur šešėlis ilgesnis už žmogų, kur langai prisimena daugiau nei jų gyventojai, atsiveria galimybė sutikti ne kitus, o save. Fotografijose miestas tampa savotišku veidrodžių labirintu. Kiekvienas posūkis grąžina naują mūsų pačių atspindį – kartais jaunystės, kartais prarastų svajonių, kartais žmogaus, kuriuo taip ir netapome.
Ypatingą vietą šiame pasakojime užima tiltai. Tiltas mieste visuomet yra daugiau nei inžinerinis statinys. Jis yra pažadas, kad galima pereiti iš vienos būsenos į kitą. Kiekvienas žingsnis ant tilto primena seną žmogaus troškimą peržengti ribą tarp to, kas esame, ir to, kuo galėtume būti. Todėl eidami miesto tiltais mes nesąmoningai keliaujame ne per upę, o per savo pačių būtį. Iš kasdienybės į svajonę. Iš triukšmo į tylą. Iš praeities į nepasiekiamą ateitį.
Tačiau miestas nėra vien dosnus vedlys. Jis taip pat yra gudrus saugotojas. Jis leidžia mums klaidžioti, tačiau retai leidžia ištrūkti. Vos manome radę išėjimą, prieš akis išnyra nauja gatvė, naujas kiemas, naujas langas. Tarsi miestas sakytų: „Dar ne. Dar ne viską apie save pamatėte.“ Fotografijose jaučiama ši keista trauka – žmogus eina pirmyn, tačiau kartu sukasi ratu aplink savo paties prisiminimus.
Ir štai tada atsiranda retrospektyviniai vaizdai. Seni fasadai, atspindžiai vitrinose, praeivių siluetai, nykstantys už kampo, tampa laiko spąstais. Miestas nuolat rodo mums tai, kas buvo. Jis kuria iliuziją, kad praeitis vis dar gyvena už artimiausių durų. Todėl kiekvienas pasivaikščiojimas tampa ne geografine, o vidine kelione. Mes einame į priekį, bet žvilgsniu vis grįžtame atgal.
Galbūt todėl ši fotografijų serija atrodo tokia artima. Ji kalba apie universalią žmogaus būseną – amžiną savęs paiešką. Miestas čia yra ir kalėjimas, ir prieglobstis. Jis klaidina, bet kartu saugo. Jis neleidžia ištrūkti todėl, kad supranta: žmogus, ieškantis išėjimo iš miesto, iš tiesų ieško kelio į save.
O tas kelias, kaip ir kiekvienas tikras eklektiškas pasivaikščiojimas, niekada neturi galutinio tikslo. Jis tęsiasi tarp tiltų, šešėlių, atspindžių ir prisiminimų – ten, kur miesto akmenyse vis dar girdėti mūsų pačių žingsnių aidas...
Tiltas literatūroje, filosofijoje ir fotografijoje dažnai simbolizuoja ribą ir jos peržengimą. Jis jungia du krantus, tačiau iš tiesų kalba apie daug gilesnius žmogaus egzistencijos perėjimus.
Kai žvelgiame į miesto tiltą, jis tampa savotiška tarpine erdve. Dar nesi ten, kur buvai, bet ir dar nenuėjai ten, kur keliauji. Tai akimirka tarp dviejų būsenų. Filosofiškai žmogaus gyvenimas apskritai primena nuolatinį ėjimą tiltais. Mes nuolat paliekame senąsias savo tapatybes ir kuriame naujas. Tas, kuris buvome prieš dešimt metų, liko kitame krante. Tarp jo ir dabartinio mūsų „aš“ driekiasi nematomas būties tiltas.
Fotografijoje tiltai dažnai atrodo ypač prasmingai todėl, kad jie veda į nežinomybę. Rūke paskęstantis tiltas, tiltas virš vandens ar tarp miesto bokštų sukuria įspūdį, jog už jo prasideda kita tikrovė. Žmogus eidamas juo tampa piligrimu – ne geografine, o dvasine prasme.
Kalbant apie „Eklektiškus pasivaikščiojimus“, miestas gali būti suvokiamas kaip didžiulis egzistencinis labirintas, o tiltai jame – trumpi nušvitimo momentai. Klaidžiodami gatvėmis mes kartais pasiekiame vietas, kuriose pajuntame, kad galime pažvelgti į save iš šalies. Tą akimirką pereiname iš kasdienio buvimo į gilesnį savęs suvokimą. Tiltas tuomet tampa ne metalo ar betono konstrukcija, o vidiniu virsmu.
Gal net galima sakyti, kad kiekvienas mieste sutiktas tiltas tyliai užduoda tą patį klausimą: ar išdrįsi pereiti nuo to, kas esi dabar, prie to, kuo galėtum tapti? O atsakymas visuomet slypi ne kitame krante, bet pačiame ėjimo veiksme. Būties perėjimas įvyksta ne tada, kai pasiekiame tikslą, o tada, kai ryžtamės žengti pirmą žingsnį ant tilto...
copilot.
fotobites.lt
