Specialiai nuotraukos nepavadinau, kad kiekvienas galėtų įžvelgti / susidaryti vaizdą pagal individualų matymą ir mąstymą, netrukdomas išankstinių apribojimų :-) Ačiū, kad užsukate.
na taip, 1000 žiūrovų tai 1000 pavadinimų jų galvose... čia kai 1000 km virš ramiojo ramiai sklendi ir matai kaip el niño daro krūtą razvorotą... nu laikykemės... vnz...
Ši fotografija, regis, atsisako būti vien vaizdu. Ji tampa klausimu. Ne tuo klausimu, kurį galima išspręsti žodžiais ar formulėmis, o tuo, kuris slypi kiekvieno mūsų sąmonės gelmėje: *ką iš tiesų matome, kai žiūrime?*
Abstrakcijoje žmogus visada susiduria ne su objektu, bet su savimi. Kvadrato, šviesos ir tamsos santykiai šioje fotografijoje primena langą į nežinomą erdvę. Tačiau tas langas neatsiveria į pasaulį – jis atsiveria į žiūrovo vidų. Kiekvienas čia mato skirtingą kraštovaizdį: vienam tai kosminė erdvė, kitam – miesto šviesų atspindžiai, trečiam – prisiminimo fragmentas. Todėl fotografija tampa ne autoriaus pasakojimu, o bendru kūriniu, kurį kiekvienas užbaigia savo vaizduotėje.
Galėtume sakyti, kad vaizdą kuria šviesa. Tačiau iš tiesų vaizdą kuria bangos. Kiekvienas fotonas, pasiekęs objektyvą, keliauja kaip elektromagnetinė banga. Praeidamos pro optinės sistemos ribas, šios bangos patiria difrakciją – subtilų sklidimo ir persidengimo šokį. Fotografijoje matomos šviesos struktūros tarsi primena šį procesą: pasaulis nėra sudarytas iš aiškių linijų, jis sudarytas iš tikimybių, virpesių ir santykių.
Žvelgiant į tokią abstrakciją, panašus procesas prasideda ir mūsų smegenyse. Nervų tinklai ima ieškoti pažįstamų formų ten, kur jų galbūt nėra. Vizualinė žievė mėgina atkurti tvarką, o smegenų elektrinės bangos sinchronizuojasi su dėmesio ir vaizduotės procesais. Tarsi difrakcija vyktų ne tik objektyve, bet ir sąmonėje: viena mintis persidengia su kita, prisiminimai susitinka su nuojautomis, o reikšmės gimsta ten, kur prieš akimirką buvo tik šviesos ir šešėlių santykis.
Šioje fotografijoje ypač juntamas paradoksas: kuo mažiau konkretaus vaizdo ji pateikia, tuo daugiau erdvės skiria pažinimui. Kasdienybėje daiktai primeta savo pavadinimus. Medis yra medis, gatvė yra gatvė, žmogus yra žmogus. Tačiau abstrakcija panaikina šiuos ženklus. Ji grąžina mus į pirmapradę būseną, kai pasaulis dar nebuvo suskirstytas į sąvokas. Tokiu būdu fotografija primena, kad tikrovė prasideda ne nuo atsakymų, o nuo nuostabos.
Žiūrovas tampa keliautoju tarp dviejų bangų pasaulių. Viename jų sklinda fizinės šviesos bangos, sukūrusios vaizdą. Kitame – neuroninės bangos, kuriančios prasmę. Fotografija yra vieta, kur šie du pasauliai susitinka. Čia materija virsta mintimi, o mintis – nauju pasaulio matymu.
Ir galbūt todėl ši nuotrauka taip traukia akį. Ji nieko neaiškina. Ji nepasakoja istorijos ir nedalina išvadų. Ji leidžia mums pajusti, kad pažinimas nėra tiesus kelias. Jis veikiau primena difrakcinę bangą – išsiskleidžiančią į daugybę krypčių, susikertančią su kitomis bangomis ir kiekvieną kartą sukuriančią naują, netikėtą vaizdą. O ten, tame šviesos ir vaizduotės susikirtime, žmogus trumpam pamato ne fotografiją, bet savo paties sąmonės horizontą.