Vieta, kur pildosi norai
Marselio katedrą matai įvažiuojant į miestą. Matai ją ir vaikštinėdamas krantine ar plaukdamas laivu į Ifo pilį.
Aukštai nuo kalno ji stebi kiekvieną tavo žingsnį ir tarsi kviečia "ateik pas mane". Ta trauka nenusakoma. Kol vieną dieną pasiimi vandens buteliuką ir išsirengi pas ją. Pas Marselio katedrą.
Norint pasiekti tikslą reiks išlieti ne vieną prakaito lašą: katedra, kaip ir dera Dievo namams, yra įsikūrusi debesų kaiminystėje. Ten patekti fizinių pratimų neužgrūdintam kūnui nėra taip lengva.
Bet įsivaizduoji, kad tai tavasis kryžiaus kelias, kurį turi įveikti. O už kančias juk atlyginama. Ir su kaupu.
Todėl susikaupi ir trauki katedros link, įveikdamas stačias gatveles ir daugybę saulės išdegintų laiptelių.
Verta.
Ir ne vien dėl pasakiško peizažo, kuris atveria visai kitokį miestą nei esi įpratęs matyti: be šiušklių, spjaudalų, purvo.
Čia verta užkopti dėl to, kad čia pildosi norai. Tereikia uždegti žvakutę ir labai labai panorėti...
Patikrinta.