Graži nuotrauka ir įdomus aprašymas.
Jau kelinta diena klajoju dykuma tikėdamas prieti kokią oazę.Vandens jau seniai neliko ,kojos silpsta, gerklė išdžiūvo.O saulė be gailesčio svilina.
Staiga iš už kopos pamatau išnyrančią kupranugarių vilkstinę.
Pradedu šaukti,mojuoti rankomis.Tačiau niekas tai neišgirdo ir į mano pusę net nepažvelgė.Visų veidai pilki akmeniniai ,tarsi jie butų ne iš šio pasaulio. Nors kažkurią akimirką lyg ir pasirodė,kad moteris man pamojavo ranka.
Karavanas trumpam išniręs vėl pradėjo tolti besileidžiančios saulės link.Rankos nusvyra,su siaubu pradedu suprasti ,kad staiga atsiradusi viltis žlugo ir teks susitaikyti su lemtimikadras keliantis susižavėjimą, o aprašymas priverčiantis nusišypsoti :)) super