Aš taip pat pasiilgau pavasario...
Aš taip pat pasiilgau pavasario -
Šilumos, žalumos, lengvo vėjo,
Veidą glostančio, dar - beržo ašarų...
Po tuo beržu mes dviese sėdėjom
Tykų vakarą. Paukščiai besuokiantys
Mums ramybės netrikdė, ir mudu,
Pasiklydę laike, nesuvokiantys
Kur mes, kas mes, svarbiausia - abudu,
Atitraukt net trumpam negalėjome
Nei akių viens nuo kito, nei lūpų...
Bet pavasaris baigės. Išėjome
Mes į vasaros pievas. Mus supo
Kitos spalvos ir kitas gyvenimas -
Nors ir buvom greta, bet nutolom...
Bėgant metų laikams, auga nerimas -
Ar dar rasime mudviejų suolą,
Ant kurio, gerdami beržo ašaras,
Tykų vakarą dviese sėdėjom?
Aš labai pasiilgau pavasario -
Ir kodėl taip ilgam jis išėjo?..