Kai tau į dešinę - man tuo metu kairėn,
Tiktai trumpam, tik poilsiui, prisėdam.
Kasdien į nežinią, kasdien naujon gelmėn
Lyg sniego gniūžtės - tirpstame, bet riedam.
Kai nusivylę, dulkių svetimų
pilnom širdim vaikystės gryčion bėgam...
Nieks nebelaukia prie gimtų namų
Ir nenušluoja mūsų žingsniams sniego...
Neliko tu, kas šaukė tėvonijon...
Nei tu, kas saldžiai kvietė mus tolyn...
Tik šnabždesys tarp lapų obelijos,
Kad tai ko lauki, jau senai tavy.
(autorius Gedasst)
Abejotina kompozicija, o gal, greičiau, jos visai nėra: priekiniame plane nepateisinama tuštuma, o kas ten antrame, iš viso neašku, jokio ryškumo. Kažkas paliko seną nereikalingą baldą, vietoj to, kad išmestų į šiukšlyną, ir nuėjo. Laukimas...ko, kada šlamštą šiukšlininkai surinks?
Nesakyčiau, kad priekiniame plane tuštuma - ją užpildo dvi brydės, susikertančios ties tuo baldu. Jis šiuo atveju tampa tarsi kryžkelės akmeniu iš pasakų - "Į kairę eisi - ...". O gal tiesiog žyme paribio, už kurio prasideda miglos zona, kurioje gali tekti ilgai klaidžioti, iki pavyks rasti teisingą kelią. O gal susitikimo vieta, kurios pakeisti negalima - belieka tik sulaukti tinkamo laiko. Galima dar ne vieną variantą sugalvoti - priklauso nuo nuotaikos ir noro nuotraukoje įžvelgti ne vien tik materialius objektus. Ir geriau be pykčio...:)))
P.S. Kol parašiau, komentaras, į kurį sureagavau, buvo jau paslėptas. Nesuprantu, kodėl - jis gal ir nemalonus, bet žmogus parašė savo nuomonę tegul ir piktokai, bet pakankamai kultūringai.
čia visi taip rimtai komentuoja, filosofuoja, o man tai atrodo, kad kažkas vasarą sėdėjo, valgė obuolius galbūt ar šiaip ilsėjosi ir paskui pamiršo taburetę namo parsinešt, tai taip it liko ta žiemot :) žodžiu, žiemenktė taburetė, tuoj va pavasary vėl prireiks :)