"... Nepakanka, kad žmogus nemėgtų Pakutuvėnų: tokiu atveju jis galėtų persikelti kitur. Žinoma, nepakanka, ir kad žmogus mėgtų Pakutuvėnus tokius, kokie jie yra. Tada jie ir liktų tokie, o tai būtų klaiku. Atrodo, yra vienintelė išeitis – kad kas nors mylėtų Pakutuvėnus, mylėtų juos transcendentine meile, be jokios konkrečios priežasties. Jeigu toks žmogus atsirastų, Pakutuvėnai atsiskleistų dramblio kaulo bokštais ir aukso stogeliais; Pakutuvėnai išsipuoštų, kaip puošiasi mylima moteris. Juk puošmenos duotos ne tam, kad slėptų baisingus dalykus, o kad gražintų tai, kas ir taip verta pasigėrėjimo. Motina įriša dukrytei į plaukus kaspiną ne dėl to, kad be jo vaikas atrodo nepakeliamai bjaurus. Jei žmonės mylėtų Pakutuvėnus taip, kaip motina myli savo vaiką – laisva valia, todėl, kad jie jų – tai po metų kitų Pakutuvėnai taptų gražesni už Florenciją. Kai kurie skaitytojai pasakys, kad tai grynas prasimanymas. Atsakau: tai tikroji žmonijos istorija. Tai faktas, jis paaiškina kodėl iškilo miestai. Grįžkime prie giliausių civilizacijos šaknų ir pamatysime, kaip jos apraizgo kokį šventą akmenį. Žmonės pirmiausiai imdavo garbinti vietą, o paskui pelnydavo jai šlovę. Romą žmonės mylėjo ne už tai, kad ji buvo didi. Ji tapo didi, nes žmonės ją mylėjo."