Tai gali skambėti keistai, tačiau mes dažniausiai nepastebime laimės. Ieškome jos tolimiausiose užkaboruose, dedame didžiausias pastangas siekdami jos, keičiamės ar norime pakeisti kitus... O ji tiesiog visada šalia. Galbūt net per arti, jog būtų pastebėta. O gal tiesiog reikia į ją pasižiūrėti kitaip.Tikimės per daug iš nepažįstamųjų, dedame viltis į naujus ir dar nepatirtus pojūčius, gydome sielos ligonius ir net nesusimąstome dėl ko tai darome.
Tuo tarpu laimė tyliai bučiuoja mums smilkinius prieš užmiegant, ilgais rudens vakarais dalinasi čiobrelių arbata, kantriai laukia sugrįžtančių, pakelia suklupusius ar tiesiog nebyliai apkabina.
Laimė, kaip ir menas, turi milijonus pavidalų. Mes siekiame didingų ir įsimintinų dalykų – neblėstančios meilės, draugystės, laimėjimų, karjeros ar atradimų. Bet juk taip dažnai mums trūksta ir ne tokių reikšmingų, netgi visiškai kvailų mažmožių. Lietaus lašų danguje, kačių lovoje, vaivorykštės, naminės duonos. Ir mėnesienos užlietų pievų, ilgai ieškotos knygos, žvaigždžių, žodžių “viskas bus tvarkoj”.
Dauguma mūsų yra nelaimingi, kodėl? Ogi todėl kad kažko mes neturim ir siekiame to, kad būtume laimingi. Bet nesuvokiame, kad gal būt ta laimė yra šalia, reikia sustoti ir apsižvalgyti, pradėti vertinti mylėti tuos dalykus kuriuos mes turime. Dauguma mūsų tik bėga, lekia į prieki ir nepastebi to pralekiančio grožio.