<.....>

Rytinis aikštės spindesys , suspindęs man rasos lašais.

Kaip cukraus pūdra pasaldinus prisiminimus,

Tu visad liksi mano širdyje!

O Vilniau mano – kupinas prisiminimų .

Išlik tu švyturiu gyvenimo kelionei,

Kad tavo spindesys primintu man namus.

Kad amžių aš kelionei – turėčiau paskatos stiprybei.

Paženklink tad randais išsiskyrimo,

Kad vėlei grįžčiau pas tave.