tokiuose darbuose pavadinimas labai svarbus. Jis parodo autoriaus minčių kryptį, papildo darbo visumą. Man šiuo atveju pavadiminas, konceptas su vaizdu nesiklijuoja. Pradžioje net interpretavau jį kaip ironiją. Beje, ironiškas požiūris tiktų labiau. Man toks įspūdis, kad ji nenori, bet sparnai ją kelią aukštyn. Gal net koks įprastas reikalas kaip tekėjimas pasroviui..?
Idėja yra, kad ji nelaiminga ir ne viskas gaunasi kaip norėtus, bet tikėjimas- sparnai, ją kelia aukštyn. Juk jeigu mes tikim, kad blogas laikas praeis, mes neturim būti išsišiepę. Tikėjimas yra vidiniai žmogaus sparnai...