Stoviu ant bene garsiausio pasaulyje kalno – ant Alyvų kalno Jeruzalėje. Norisi sugerti visą jo šventumą ir nors keletą sekundžių nušvisti. Metu žvilgsnį į miestą, pakeitusį pasaulį. Kiekvienas akmuo, takas, menkiausias statinys – ištisa istorija. Girdžiu gidės pasakojimą, jog kažkuo kalti arabai, nes jų norai ,,neteisingi“. Genu mintį apie politiką, bet pastebiu, kad ir žydai jau spėjo senąjį miestą papuošti „stiklainiais“. Vėl įsiklausau į gidės klausimą: „Ar žinote, kiek kainuoja nors trumpam „prigulti“ Alyvų kalno papėdėje?“ Suma – pritrenkianti. Todėl nejučiomis imu sukti galvą, kaip man įsidarbinti firmelėje, kuri išduoda tokius leidimus... Nors mėnesiui, o gal pakaktų ir dviejų savaičių. Duosiu patarimą, nors žinau, kad nepaklausysit. Prieš vykdami į Jeruzalę bent „greituoju būdu“ perskaitykit Bibliją. Čia taip mausto, aplink pirštą vynioja, kad galit ir dėl savo švento vardo suabejoti... Štai garsioji Raudų siena. Iki jos einant – patikra tarsi prieš skrydį. Tiesa, kai ten lankiausi, buvo kilusi įtampa, priešingos stovyklos akmenėliais svaidėsi. Prieiti prie šios sienos – nelyginant... Na, žinot: vyrai į kairę, moterys – į dešinę... Suprantu, kad iš šventų dalykų juoktis nedera, bet vaizdelis vyrų pusėje man kelia šypseną. Žingsniuoju Kryžiaus keliu. Įspūdinga Penktoji stotis: Simonas Kirenietis padeda Viešpačiui Jėzui nešti kryžių. Jėzus prieš tai suklupo, atsistodamas atsirėmė į sieną. Ir aš tiesiu ranką prie to švento objekto... Patikėkit, emocijos ima viršų, fotografuoju gan padrikai. Bet labiausiai mane nustebino suvokus, kad Leonardas da Vinčis savo paveikslą „Paskutinė vakarienė“ tapė tikrosios vietos neregėjęs – taip aiškiai realybė skiriasi nuo kūrinio. Ir – gausybė žmonių su automatais... Eina simpatiška žydaitė, o jos automato vamzdis žeme velkasi. Ar tikrai ji mane apgins... ,,Užmušė“ gidė (žydų tautybės), kai važiuojant pro garsųjį naujakurių rajoną pareiškė: „Labai blogai, kad valdžia stato namus, ir iš užsienio grįžta tautiečiai. Kokia nauda iš krūvoje gulinčių organinių (pakeičiau žodį) trąšų, jos duoda naudą tik išbarstytos“... Paskutinis mano pastebėjimas – reali taika šiame regione artimiausiais dešimtmečiais mažai tikėtina. Per daug abipusių skriaudų. „Imitacinė“ taika galbūt ir galima.
Pliusas už gerai perteiktas mintis, už nuotraukas taip pat :) Niekad nesupratau tų, kurie taip veržiasi Izraelį aplankyti.