Reportažas apie tai, kuo Varanasis sukrečia, bet daugelis neatsispiria to nepamatęs - laidotuvės indiškai.
Miestas neturi kapinių. Bent jau oficialiai teigiama, kad visi miestiečiai ir aplinkinių vietovių gyventojai kremuojami ir pelenai išbarstomi Gangos upės krante. Mieste yra keletas kremavimo vietų, tačiau viena jų veikia be poilsio dienų. Oficialiai teigiama, kad šioje vietoje fotografuoti negalima, tačiau vietiniai prižiūrėtojai "už auką krematoriumui" vieną kitą kadrą padaryti leidžia. Už dar vieną piniginę auką tave pasitiks vietinis šventikas (bent jau taip prisistato tie "gidai") ir viską detaliai aprodys ir paaiškins.
Pasakojimas paprastai prasideda motyvacine kalba, kurios pagrindinis sakinys net sienoje užrašytas - kiekvieno indo svajonė gyvenimą baigti Gangos upėje. Šventikas iš kart perspėja, kad čia negali būti gailesčio - čia visi džiaugiasi, kad gyvenimą nugyvenęs žmogus susijungia su šventąja Ganga. Nors po to pats paaiškina, kad moterys šioje ceremonijoje nedalyvauja, kad ... verksmų nebūtų - vien tik vyriška artimųjų kompanija.
Kadangi krematoriumo jokia transporto priemone (išskyrus laivu) pasiekti negalima, tai mirusieji gatvėmis iš namų atvešami specialiai blizgučiais ir gėlėmis papuoštais neštuvais. Nešant gatvėmis skanduojama speciali melodija. Neša ir lydi tik vyrai.
Vienišiems pasiligojusiems miestelėnams prie krematoriumo įrengtas "viešbutis", kur jie besimelsdami praleidžia paskutines savo dienas. Šventikas ne kartą savo pasakojime akcentuoja, kad jie išlaikomi turistų ir miestelėnų aukomis.
Vienas svarbiausių dalykų krematoriume yra ... malkos. Pasirodo, kad vienam mirusiojo kūnui kremuoti reikia apie 120 kg malkų. Ir malkos turi būti specialios, savo dūmu naikinančios degančių kūno audinių kvapą. Pasirodo, tam tinkamiausias yra sandalmedis, bet... jis ypač brangus (jo 2 kg kainuoja tiek, kiek įprasto visi 120 kg), todėl dauguma renkasi pigesnį medienos variantą.
Kadangi pats kremavimas yra nemokamas, o krematoriumas yra privati nuosavybė, tai malkų pardavimas yra pagrindinis šios įstaigos pajamų šaltinis. Na, šiek tiek vėliau šventikas paaiškina, kad visi brangiųjų metalų papuošalai, su kuriais privalo būti kremuojamas mirusysis (o taip pat ir brangiųjų metalų dantys), kurie nesudega kremavimo metu, yra kruopščiai ieškomi pelenuose ir suradus atitenka krematoriumo savininkui.
Pagal esančias tradicijas, vyriausiajam iš mirusiojo artimųjų nuskutami plaukai ir jis vadovauja visoms apeigoms: atneštas mirusysis pirmiausia nešamas prie Gangos upės, ten apipilamas vandeniu ir leidžiama jam nudžiūti. Vėliau nešamas ant parengto malkų aukuro, kur susirenka visi atlydėjusieji. Per tą laiką, kol vyksta atsisveikinimas, tvarkomi teisiniai formalumai su krematoriumo savininku ir ten esančiame policijos poste registruojama mirtis. Po to nuskustasis vyresnysis su šiaudų pluoštu perneša ugnį nuo pagrindinio krematoriumo aukuro, kuris pasak šventiko, čia jau dega daugelį metų neužgesdamas, ir uždega mirusiojo aukurą.
Vienu metu galima stebėti vieną ar kelis degančius aukurus. Priklausomai nuo pasirinktos medienos, kremavimas trunka kelias valandas. Visą šį laiką artimieji stovi prie aukuro. Ore tvyro specifinis salstelėjęs kvapas. Sudegus mirusiojo palaikams, artimieji dalį pelenų patys barsto į upę, likusieji pelenai apipilami Gangos vandeniu, kad atvėstų ir... kruopščiai apieškomi nesudegusiųjų brangenybių. Apieškoti pelenai pilami į Gangos upę ir ruošiamos kremavietės naujiems aukurams. Ciklas kartojasi.
Po kremavimo artimieji eina šiek tiek atokiau nuo krematoriumo, maudosi Gangos upėje ir... eina valgyti (?) gedulingos vakarienės.