aš užmėčiau akmenimis savo atvaizdą ir palaidojau kuo giliau savyje besisergėdamas visų kurie mane išdavė ir išduodami yrės pirmyn per gyvenimą aš regiu griuvėsių krūvas aš regiu didelius amžinus miestus lekiančius šalin tarsi nuspirta antklodė nuo priešistorinės lovos aš regiu autostradą kuri baigiasi neprasidėjus ir išsinarsto į rūko juostas kertančias viduramžių girią iš tamsiai žalios bedugnės tarp medžių kamienų moja baltos paukštiškos moterų figūrėlės kiekviena su mažu ąsočiu ledinio vandens pasiklydusiems pakeleiviams krintantiems žemėn iš troškulio jos pasirodo staiga taip pat netikėtai ir dingsta panyra į tamsą pavirtusios paskutine stryko aimana baigiamajam akordui nuaidint į tolimą tylą.. Bruno K. Öijer