Liūdesys atėjo pas mane kaip vėjas naktį



Liūdesys atėjo pas mane kaip vėjas naktį
Prie apleisto bokšto, stovinčio tarp vienišų laukų,
Ir įsiutęs ėmė mano sielą plėšyt, plakti
Tartum seną vėliavą, nublukusią ir be ženklų.

Džiaugsmo paukščiai, atsitiktinai bokštan priklydę,
Pikto vėjo išbaidyti, vėl pakilo į erdves,
Kur anapus patirties likimo žvaigždės žydi,
Spindulių vainiklapiais taures papuošę auksines.

Jei sugrįžtų jie į mano liūdną bokštą vėl kada,
Nešdami visatos paslaptį kaip linksmą žinią, -
Ryto vėjuj laime suplazdėtų sielos vėliava.

Žmonės džiaugtųs ja, keliaudami per lygumas plačias,
Jos ženklus, spalvas ir gilią prasmę įsiminę,
Jie išmoktų nugalėti liūdesį ir nevilties kančias.

Vytautas Mačernis
 998 (+0)

Jūsų komentaras

Rašyti komentarus gali TIK užsiregistravę eFoto.lt dalyviai. Užsiregistruoti