Jaučiau,kad kas nors taip pasakys,nes išties buvo įdomu dar kartą sugrįžti prie savo pamėgtų personažų.Keisčiausia tai,kad arkliai man gražu,bet lyg ir prijaučiantis esu labiau kitokiems gyvūnams.Man labai patinka šunys,žuvys,bet kažkaip su arkliais "dirbti" sekasi geriau:).Kita vertus,nemanau,kad tai žingsnis atgal-greičiau,tai tik kita improvizacija savame stiliuje.Negaliu toli nuo savęs pabėgti,bet tuo ir džiaugiuosi,kad išlieku savimi,o kūrybinis procesas ir toliau teikia malonumą,kaip ir tais 2012-aisiais.Man didelė garbė,kad senasis eržilas papuošė Tavo interjerą (tik ar nenukentėjo kokybė be pilno failo...?),tačiau baltų arklių mano kūryboje dar nebuvo.Taigi,nepasakyčiau,kad grįžau į praeitį,bet malonu,kad aplanko draugai iš praeities...:)
Jokiu būdu neinterpretuoju, kad tai tavo kūrybinis žingsnis atgal, greičiau tai-visiškai naujas kūrybinių apmastymų, stiliaus ir išraiškos lygys. Žirgai, arkliai, eržilai-mano silpnybė, todėl prisiminiau ir nesusilaikiau nuo komentarų..:)
Bičiuli,labai gerai,kad nesusilaikai nuo komentarų:).Šiuo atveju,dar ir patvirtinai savo tapatybę:) O aš nebijau nuklysti į praeitį,juk ,kaip sakoma,senos dainos geros dainos...:)
Tokia mūsų kažkada laikyta širmoji,kurią po Tėčio mirties man teko parduoti...praėjo 7 metai,o ji mačau ten prie miško dar ganosi,nors eik ir apkabink...
Nežinau,norėjau-bet lyg kažkas sulaikė nuo to...prisiminimuose viskas skausmingai gyva ir taip-kam dar labiau erzinti jausmus(kažkas taip nusprendė),nufotkinau iš toli ir nuėjau...Na jei dar kartą teks tuo keliu eiti-gal pabandysiu pakalbinti ją-gal prisimena kaip paskutinį kartą bandžiau pajodinėt,kai trūko balno kilpa ir skridau per jos galvą...-)))