Nereiškia, kad mūsų gyvenimai beprasmybės ir rutinos kamuoliai nuolat mėtomi slenkant per metus... Tačiau tą sekundę kai paėmiau Austėją ant rankų, supratau jog laikau brangiausią kada nors laikytą sutvėrimą, gražiausią meno kūrinį. Jaučiausi toks stiprus ir didelis, toks neįveikiamas ir nepažeidžiamas. Atrodė, jog mūro sienos plyštų it popierius jei tik kitoje pusėje būtų ši mergytė, norėjosi visiems Jums pasakyti, kad radau geriausią būdą sukurti portretą... Norėjau iš jaudulio dar drebančiu balsu pasakyti formulę: reikia tiek nedaug tik dviejų žmonių autoportretų, ir laiko jiems susikalbėti. Taip atsiranda didingiausi kūriniai- žmonės.