Kokybė ar „nekokybė“?
Taisyklės ar sąmoningas jų laužymas?
eFoto bendruomenės narys Andrius (Goth) priminė pagrindines taisykles ir nurodė kaip jas kūrybingai laužyti!



Nuotraukas galima skirstyti ne tik pagal žanrą, padėtį, dydį, spalvų buvimą ar nebuvimą, bet ir kokybę. Pastaruoju atveju turėsime 3 stambias grupes:

1.     netaisyklingai padarytos nuotraukos (jas galima drąsiai vadinti nevykusiomis),
2.     techniškai taisyklingos nuotraukos,
3.     meniškos nuotraukos (jas pavadinau „kitokiomis“).

    Nevykusių nuotraukų per metus padaroma  milijonai ir apie jas daug rašyti neverta. Bet jų naikinti nereikia skubėti, nes gali praversti eksperimentuojant nuotraukų redagavimo programomis.

    Likusios nuotraukų grupės vertė, verčia ir, matyt, ilgai vers fotografus ginčytis, ar:
    a) visada reikia remtis tik fotografijos taisyklėmis ir kurti techniškai taisyklingas, bet kartais nuobodžias nuotraukas ar galima nepaisyti kažkieno pasiūlytų nuostatų ir sukurti savitas, įdomias nuotraukas, kurios vienus žiūrovus pritrauks, kitus atbaidys,
    b) techniškai taisyklingos nuotraukos gali būti meniškos ir atvirkščiai.

    Ginčai ginčais, bet mano kukli praktika parodė:
a) nuotraukų archyvuose pravartu turėti visoms trims grupėms priklausančias nuotraukas (čia tiktų palyginimas su kepure vėjuotą dieną: kai kepurės nereikia, ją nusiimi, kai reikia, užsimaukšlini. O jei neturi kepurės, ką gi...),
b) „kitokių“ nuotraukų fotografavimas teikia didesnį pasitenkinimą, negu techniškai taisyklingų. Be to, visada smagu, kai kas nors paklausia „kas čia per....“ ar bando aiškinti, jog taip negalima daryti.

Kadangi įvadas tapo pernelyg ilgas, kviečiu susipažinti su kai kuriomis fotografijos taisyklėmis ir patarimais, kada ir kaip jas sulaužyti.

PIRMOJI TAISYKLĖ: TAISYKLINGA EKSPOZICIJA

    Nepaisant to, kad dabartinių fotoaparatų eksponometrai yra gana tikslūs, nemažai fotografų vis dar „sugeba“ nufotografuoti arba pernelyg tamsias (tamsiose nuotraukos vietose nesimato detalių), ar pernelyg šviesias (detalių nesimato šviesiose nuotraukos srityse) nuotraukas. Vienas jų pasiseka išgelbėti laitrumais, fotošopais, kitos siunčiamos į nuotraukų rojų.
    Jei visose nuotraukos srityse galima įžvelgti net smulkiausias detales, sakoma, kad šios nuotraukos ekspozicija taisyklinga. Šioje vietoje reikėtų išskirti dvi taisyklingas ekspozicijas:
    a) techniškai taisyklingą (tinkamas išlaikymas, diafragma, ISO),
    b) kūrybiškai taisyklingą (nuotraukos ryškumo gylis priklauso nuo diafragmos dydžio).
    Kodėl techniškai taisyklinga ekspozicija svarbu? Kai pernelyg tamsios ar „neišlaikytos“ nuotraukos šviesinamos kompiuteriu, jos būna išplaukusios, gausėja skaitmeninio triukšmo (pav.).


    Kai koreguojamos pernelyg šviesios ar „perlaikytos“, „išdegintos“ nuotraukos, visada yra pavojus netekti ir likusių šviesių nuotraukos sričių detalių (pav.).



    Patikimiausia priemonė, padedanti nustatyti, ar ekspozicija yra techniškai taisyklinga, yra histograma. Reikia nepamiršti, kad taisyklinga (idealios histogramos nėra) histograma tėra pagalbinė priemonė, o ne siekiamybė (pav.).

LAUŽOM PIRMĄJĄ TAISYKLĘ

    Sulaužyti šią taisyklę gana pavojinga, nes galite likti nušvilptas ar nušvilpta. Bet jeigu nusprendėte tai padaryti, turite įsidėmėti du terminus: „žemų tonų“ nuotraukos, „aukštų tonų“ nuotraukos (angl. atitinkamai būtų „low – key photography“ ir „ high – key photography“).
    Dažniausiai „žemų tonų“ ir „aukštų tonų“ nuotraukas daro portretų , kartais gyvūnų fotografai.
    „Žemų tonų“ nuotraukai būdinga tai, kad vyrauja juoda spalva, ryškus kontrastas, paslaptinga, kartais slegianti nuotaika.
    Kaip tokią nuotrauką padaryti? Jei pozuojančio žmogaus oda ar gyvūno kailis tamsūs, subjektus reikėtų pasodinti prieš tamsų foną. Kitas būdas įdomesnis: galima pasodinti subjektą tamsioje patalpoje, gretimame kambaryje įjungti šviesą ir atverti duris taip, kad šviesa kristų tik ant kūno, o ne ant fono. Žinoma, geriausia fotografuoti studijoje, kurioje galima kontroliuoti visus šviesos šaltinius, bet tai pakankamai brangu (pav.).

   

---

     „Aukštų tonų“ nuotraukoje vyrauja šviesūs tonai, rami glamūrinė, kartais saldoka nuotaika, o kontrasto ir šešėlių beveik nelieka. Dėl šių priežasčių šios rūšies nuotraukas pamėgę yra madų fotografai. Kad gautumėte „aukštų tonų“ nuotrauką, turite naudoti papildomą apšvietimą (ypač šoninį, kuris sušvelnintų šešėlius), baltą foną ir rankinį fotoaparato režim (pav.).

---

ANTROJI TAISYKLĖ: VISADA RINKTIS MAŽIAUSIĄ FOTOAPARATO JUTIKLIO JAUTRUMO ŠVIESAI REIKŠMĘ (ISO)

    Dauguma žmonių, pradėję fotografuoti, yra girdėję ar skaitę, kad fotografuoti reikia pasirinkus mažiausią ISO  reikšmę.
Ar šis patarimas pagrįstas?
    Jei ketinate fotografuoti giedrą dieną, jūs turite laikytis šios taisyklės. Bet jei paveiksluojate prastai apšviestoje patalpoje, vėlai vakare ar apsiniaukusią dieną ir nenorite naudoti blykstės, ISO teks didinti. Bėda ta, kad, kai ISO  reikšmė siekia 400 – 800, nuotraukose atsiranda spalvoti grūdeliai arba skaitmeninis triukšmas. Be to, nuotrauka praranda ryškumą (pav.).
    Skaitmeninio triukšmo galima pamėginti išvengti, įsigijus fotoaparatą, kuris kokybiškai fotografuoja, net jei ISO viršija 2000. Kitas būdas — niekada nenaudoti automatinio ISO parinkimo funkcijos, nes fotoaparatas dažniausiai parenka itin aukštas ISO reikšmes.
    

LAUŽOM ANTRĄJĄ TAISYKLĘ

    Nors skaitmeninis triukšmas gali palaidoti bet kurią nuotrauką, tačiau, norėdami nuotrauką pasendinti ar sukurti vad. Juodojo kino efektą (pranc. film noir), galite drąsiai didinti ISO (pav.).

TREČIOJI TAISYKLĖ: TIESUS HORIZONTAS

    Žmogaus galvos smegenys surėdytos taip, kad, jei vienas horizonto galas yra bent kiek labiau pakilęs ar nusileidęs nei kitas, išsivysto toks milžiniškas diskomfortas, kad žmogus tenori vieno — kuo toliau pabėgti.
    Tad jei nenorite, kad tai nutiktų, turite visomis išgalėmis stengtis, kad horizontas būtų tiesus. Vėliau jau galima galvoti, kiek trečdalių jis turi pakilti ar nusileisti.
    Būtina pabrėžti, kad žodis „tiesus“ taikomas ne tik horizontui, bet ir keliams, tvoroms, langinėms ir kitoms linijos formos objektams ir nesvarbu, ar tos linijos vertikalios ar horizontalios.
    Kad horizontas būtų tiesus, galima naudoti įvairias priemones: objektų atspindžius vandenyje, gulsčiukus, giroskopus, linijas LCD ar vaizdo ieškiklio ekranėlyje. Galiausiais horizontą galima ištiesinti nuotraukų redagavimo programomis (pav.).

LAUŽOM TREČIĄJĄ TAISYKLĘ

    Iš esmės yra 3 situacijos, kada horizonto kreivumas jums nepadarys gėdos:
    a) nuotraukai trūksta linijos, priversiančios žiūrovo akis „keliauti“ pagrindinio objekto link,
    b) fotografuojami judantys objektai, žmonės, gyvūnai ir norima sukurti judesio iliuziją,
    c) kartu su vaiku fotografuojamas ir suaugęs žmogus (dėl kreivo horizonto skirtingo ūgio žmonės atsiduria ant tos pačios linijos ir kadras lieka subalansuotas).
    Jei nusprendėte pakreipti horizontą, pamirškite gėdą — pakreipkite jį 30 – 60 laipsnių kampu (vad. olandiškas horizonto pakreipimas). Priešingu atveju, žiūrovas manys, kad ne tyčia pakreipėte horizontą, bet paprasčiausiai nemokate fotografuoti (pav.).
    Kadangi kreivas horizontas gali gerokai sudarkyti nuotrauką, siūloma padaryti kelias nuotraukas: vieną tiesiu horizontu, kitą — pakreiptu.

KETVIRTOJI TAISYKLĖ: FONAS VISADA TURI BŪTI PAPRASTAS

    Jei fotografuojate portretą, gyvūną ar daiktą, turite stengtis, kad fonas būtų paprastas, t. y. vienos spalvos ir be jokių raštų
    Toks fonas verčia žiūrovą atkreipti dėmesį net ir į klaikiausiai atrodantį objektą.
    Paprastą foną galima sukurti specialiais ekranais, popieriaus lapais, pagelbėti gali net vienspalvė, beraštė siena.
    Jeigu nėra galimybės sukurti paprastą foną, galima sulieti turimą (tam naudojama plačiai atverta diafragma).
    Jei ir šis būdas negelbsti, fotografas, jei įmanoma, turi atitraukti objektą nuo fono, o pats būti kiek galima arčiau objekto.
    Beje, paprastas fonas nebūtinai turi būti baltas ar juodas. Pavyzdžiui, tamsiai mėlyna vazelė neblogai atrodo šviesiai mėlyname fone (pav.).

    

LAUŽOM KETVIRTĄJĄ TAISYKLĘ

    Nors kokybiški studijiniai portretai ir natiurmortai visada sulaukia žiūrovų ovacijų, bet paprastas fonas juose sunaikina objekto ryšį su aplinka. Kai nėra šio ryšio, nuotrauka tėra popieriaus gabalėlis, nes ji žiūrovui „nepasakoja istorijos“.
    Puikus kontekstinės nuotraukos (joje yra aptartas ryšys) pavyzdys yra nuotrauka, kurioje įamžintas 2014 m. sutikimas Makatyje, Filipinuose (pav.).




    Kiti pavyzdžiai būtų: dailininko portretas dirbtuvėse, tango šokėjai gatvėje.
    Bet net ir fotografuojant kontekstines nuotraukas, nereikia pamiršti, kad fone neturi būti nieko, kas neturi ryšio su objektu. Jūsų nuotrauka turi pasakoti, o ne atbaidyti betvarke.

PENKTOJI TAISYKLĖ: „NEPJAUK“ POZUOTOJO VIRŠUGALVIO

    Dauguma žiūrovų nepagirs, portretinėse nuotraukose pamatę „nupjautas“ galvas. Ypač to reikia vengti, fotografuojant žmonių grupę. Šiuo atveju siūloma atsitraukti (žmonės atrodys mažoki, bet bent jau sveikomis galvomis ant pečių).
    Dar kartą priminsime, kad nesvarbu, ar fotografuojate žmones visu ūgiu, ar iki pečių juostos, ar tik galvą, nedrįskite „pjauti“ galvų, nes portretas atrodys nenatūraliai.
    

LAUŽOM PENKTĄJĄ TAISYKLĘ

    Į paminėtą raginimą ranka galite numoti tik tada, jeigu fotografuojate žmogaus veidą, iš bėdos gyvūno snukį.
    Šiuo atveju būtina priartėti prie veido ar snukio, bet ne per arti, kas nuotrauką tik sugadins.
    Taip pat turite įsidėmėti, kad žmogaus ar gyvūno negalima „pjauti“ per kelius, alkūnes, riešus ir kitus sąnarius, nes tuomet nuotrauka bus nenatūrali (pav.).

ŠEŠTOJI TAISYKLĖ: BŪK KUO ARČIAU OBJEKTO

    Vienas dažniausių patarimų, kuriuos pateikia profesionalūs fotografai — visada „užpildyk kadrą“. Kitaip sakant, fotografuok taip, kad  pagrindinis objektas ar keli objektai užimtų kuo daugiau nuotraukos plokštumos. Bet vėliau sužinosite, ką iš tikrųjų reiškia „kadro užpildymas“.
    Teoriškai šis patarimas geras, bet jeigu fotoaparatą laikote savo akių lygyje, žiūrovas nežinos, kur jam nuotraukoje žiūrėti, o tai nieko gero nuotraukai nežada.
    Ir štai šioje vietoje reikia patikslinti, kad terminas „kadro užpildymas“ reiškia ne tai, kad nuotraukoje turi vyrauti vienas ar keli viso dydžio objektai, o tai, kad žiūrovas turi matyti dalelę pagrindinio objekto ar objektų, lydinčias linijas, kadrą rėminančius elementus ir pan.
    Kitaip sakant, „kadro užpildymo“ tikslas — priversti žiūrovą tyrinėti nuotrauką kelias minutes, o ne numesti po vienos sekundės. Be to, šis metodas leidžia fotografui pateikti daugiau pagrindinio objekto ar objektų detalių, kurios gali būti daug įdomesnės nei visuma.
    Norėdami kokybiško „kadro užpildymo“, turite arba gerokai priartėti prie objekto, arba naudoti teleobjektyvą (pav.).

LAUŽOM ŠEŠTĄJĄ TAISYKLĘ

    „Kadro užpildymas“ kaip ir paprastas fonas neretai sunaikina ryšį tarp fotografuojamo objekto ir jo aplinkos. Tad jei norima išlaikytį šį ryšį, pravartu atsitraukti nuo objekto.
    Atsitraukti verta ir tuomet, kai fotografuojami skirtingo dydžio objektai ir norima, kad žiūrovas juos lygintų tarpusavyje. Tiesa, jei fotografuojate žmogų pastato ar gamtos objekto fone ir pirmasis yra svarbesnis, šeštosios taisyklės verčiau nelaužykite.
    Žengti kelis žingsnius pravartu ir tuomet, jei siekiama pavaizduoti objekto menkumą, bejėgiškumą, supančios aplinkos didybę, netgi rūstybę (pav.).

SEPTINTOJI TAISYKLĖ: PRIEŠ JUDANTĮ OBJEKTĄ TURI BŪTI LAISVOS VIETOS

    Septintosios taisyklės pavadinimas nėra tikslus, nes laisvos vietos turi būti ir prieš pozuojantį žmogų ar gyvūną.
    Laisva vieta prieš objektą žiūrovo žvilgsnį „verčia keliauti“ nuotrauka, suteikia jai natūralumo, judantis objektas atrodo dinamiškesnis.
    Kalbant apie nuotraukos natūralumą, kompozicinį balansą, žmogaus ar gyvūno akys turi būti nukreiptos laisvos vietos link, nebent norite, kad žiūrovas manytų, jog objektas kažką rezga (pav.).

---

LAUŽOM SEPTINTĄJĄ TAISYKLĘ

    Yra trys situacijos, kada pravartu laisvą vietą palikti už objekto:
    a) norima žiūrovą įtikinti, kad judantis objektas juda itin greitai, kad jis tuoj pasieks kelionės tikslą, pvz., finišą arba griovį,
    b) fotografuojama objektų grupė, pvz., lenktyniniai automobiliai, paukščių būrys, žuvų tuntas (prieš objektų grupę palikti laisvos vietos nesiūloma, nes žiūrovas manys, kad galbūt yra dar didesnė grupė, o fotografas buvo toks neatidus, kad jos nepastebėjo. Be to, žiūrovo akys „negalės keliauti su grupe“ ir nuotrauka bus greitai pamiršta),
    c) siekiama žiūrovą priversti pagalvoti, kas yra už nufotografuoto objekto, pvz., lėktuvų leidimosi takų, arklio tempiamo vežimo ir pan. Šiuo atveju, jei laisva vieta būtų prieš objektą, nuotrauka būtų dirbtinė (pav.).
    

PABAIGOS ŽODIS

    Dėl vietos stokos straipsnyje „laužėme“ tik dalį fotografijos taisyklių.
    Nors fotografijos taisykles būtina išmanyti ir mokėti praktiškai taikyti, bet taipogi nereikia pamiršti, kad fotografija nėra amatas, tai — KŪRYBA. O ar žiūrovas ją įvertins....Tegul jis ir sprendžia.

Autorius: Andrius 

• 

  Goth

Turite įdomių nuotraukų ir gerų minčių?
Norite pasidalinti patirti ar tiesiog kelionių reportažais?
Nuotraukas su tekstu siųskite info@efoto.lt - straipsnių autoriams dovanosime eFoto NARYSTĘ.
Prašymas: naudokite savo ar eFoto bendruomenės (su nuoroda) nuotraukas. Ar bent nurodykite naudotos nuotraukos autorių (nuoroda). Laukiame!