Nuostabioji Indija
Savo įspūdžius kviečiame pasidalinti su eFoto bendruomene ;)
Šiandien: Kęsto (Londonietis) reportažas.
Jau artėjant velykinėms atostogoms pradėjau spręsti dilemą: kiaušinius valgyti namie ar kažkur toli nuo namų? Kadangi namie kiaušinius buvau valgęs daugybę kartų, sprendimas atėjo savaime - kažkur toli, įspūdingoje vietoje. Nuo tos vienos minties prasidėjo kelionė į rytus..
Po poros dienų nuskridome į Kuweito sostinę - Kuwait City. Dykumų mažutė nafta turtinga valstybė su stipriai besistatančia sostine. Aplankėme vieną įspūdingiausių objektų - Twin Towers su apžvalgos aikštele ir puikiu restoranu, sufotografavome neįspūdingus dangoraižius miesto centre. Gal po 5-10 metų tai bus gražus miestas, šiuo momentu blankokas.
Bevaikščiojant po pajūrį, atsitiktinai užtikome didelį renginį - Jahtų Show. Buvo atidarymo diena, bilietai išduodami tik kviestiniams asmenims. Apsivilkę baltas arabiškas tunikas (angl. thawb) matyt palikome gerą įspūdį organizatoriams, nes po kelių minučių arabams pūtimo miglos į akis, jau vaikščiojome viduje pasipuošę vip kortelėmis. Visai draugiški žmonės tie kuveitiečiai !
Iš Kuweito kilome pasiruošę savo pagrindiniam kelionės tikslui - Indijai. Deja, lėktuvas į jungiamąjį skrydį Abu Dhabyje Jungtiniuose Arabų Emyratuose vėlavo ir netikėtai turėjome nakvoti JAE sostinėje. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera - anksti ryte sėdom į taksi, ir neužilgo jau vaikščiojom po vieną gražiausių mečečių pasaulyje - Sheikh Zayed Grand Mosque. Objektas pritrenkiantis su griežta kontrole, o viską matantys apsauginiai kaip mat ištrina visas foto jei rodysite širdeles, skėsčiosite rankomis ar kitaip neįtiksite.
Labai rekomenduotina pamatyti - moderni mečetė tikrai nedaug atsilieka nuo kitų pasaulinių architektūrinių stebuklų.
Dar kelios valandos, ir mes jau apie 23 milijonus gyventojų turinčiame Delyje. Metro tinklas- šiuolaikinis, pigus, gerai veikiantis ir neapkrautas. Viešbutis buvo rezervuotas pigiame Centrinės geležinkelio stoties rajone ir ten kaip mat atsivėrė visa indiška klasika:
Indijoje labai svarbi gatvės prekyba. Įvairiausių turgelių ir pavienių prekiautojų begalės, taip pat tiesiai ant gatvės gaminamas maistas. Higienos reikalavimų nelabai laikomasi ir tablečių turėjimas nuo viduriavimo yra vakariečiams rekomenduojamas. Iš gatvės prekeivių pirkome maistą ne kartą ir tikrai galiu pasakyti, kad jie moka skaniai gaminti. Tiesa, šakučių gauti nesitikėkite, o maistą paprastai jums suvynios į laikraštį ar sudės į maišelį.
Indijoje viduramžiais buvo populiaru iškasti vandens rezervuarus su galybe laiptelių. Angliškai jie vadinami stepwells. Daugybė jų išliko puikios būklės iki pat mūsų dienų. Labai saviti ir įdomūs statiniai. Delyje aplankėme Agrasen Ki Baoli vandens saugyklą - architektūra labai įspūdinga.
Po dviejų dienų Delyje iš savo viešbutuko nukeliavome į šalia esančia Centrinę geležinkelio stotį kelionei į Agrą. Švieslentėje traukinio neradome, o užklaustas darbuotojas paaiškino, kad traukinys išvyksta iš kitos stoties, kuri yra už pusės valandos kelio su taxi. Sugauti taxi - juokų darbas, bet prasibrauti pro tragiškus kamščius - labai nelengva. Pasirodo, buvo skubėta be reikalo - mūsų greitasis traukinys vėlavo išvykti 3 valandas.
Traukiniai Indijoje vaidina pagrindinį vaidmenį pervežant keleivius. Geležinkelio tinklas labai išvystytas, o bilietų kainos prasideda nuo centų tiesiogine to žodžio prasme. Kiekvienas keleivinis traukinys labai ilgas ir visi vagonai suskirstyti į klases. Didžioji dalis žmonių važiuoja pigiose 2S ir SL (sleeper) klasėse. 3AC (Tier 3 air conditioned)- žmonių su vidutinėm pajamom klasė. 2AC- labai primena senųjų rusiškų traukinių plackartą. O kelionės pirma klase 1AC (kupe tipo) kaina gali prilygti lėktuvo bilieto kainai.
Agrą pasiekėme vėlyvą vakarą ir iškart buvome sumedžioti konkuruojančių taxi vairuotojų. Tuk-tukų ir taksi vairuotojai beveik niekada neįjungia taksometro, tad dėl kelionės kainos būtina tartis iš anksto. Indai į baltuosius žiūri lyg į pinigų maišus, ir kainas stipriai sukelia. Derėtis visur yra būtina.
Po keliolikos minučių pasiekėme savo pigų (€5 žmogui) ir paprastą viešbutėlį skambiu pavadinimu Saniya Palace. Žodį Palace (Rūmai) pamatysite kas trečiame indiško viešbučio pavadinime. Šis viešbutis ko gero neišsiskirtų iš kitų šimtų Agroje esančių viešbučių, tik yra vienas įpatumas: jis stovi visiškai šalia vieno pasaulio stebuklų - Tadž Mahalo komplekso. O užkandžiaujant ant stogo terasos galima gėrėtis magišku vaizdu į Tadž Mahalą.
Vos tik prieš vidurnaktį gavome kambarį, iškart su fotoaparatais ir trikojais įsitaisėme ant stogo ir padarėme neblogų fotografijų. Po to nusprendėme eiti apžiūrėti užrakinto Tadž Mahalo iš arčiau. Deja, sutikome daug ginkluotų automatais kareivių, o apie paveikslavimą galima buvo tik pasvajoti.
Penktą ryto atsidaro bilietų kasos. Įėjimo kaina užsieniečiams - 1000 rupijų (virš €10), o vietiniams - 40 rupijų (apie 40 centų). Šeštą ryto apsauga pradeda leisti visus norinčius į teritoriją. Kiekvieno laukia griežtas apsaugos patikrinimas. Leidžiama įsinešti fotoaparatą arba telefoną, jokių pašalinių daiktų.
Jei pasakysiu, kad Tadž Mahalas labai įspūdingas statinys, tikriausia nenustebinsiu nieko. Iš tikro tai didelis simetriškas statinių kompleksas. Galima praleisti valandų valandas gėrintis pastatų didybe. Tadž Mahalą Mughal Imperatorius Shah Jahan 1632-1653 metais pastatė savo mylimos žmonos atminimui. Po baltojo Tadž Mahalo pastatymo, buvo suplanuota pastatyti juodąjį Tadž priešingoje upės pusėje, bet Shah sūnus įkalino tėvą Agros forte dėl pernelyg didelio išlaidavimo. Jis ten ir mirė.
Apžiūrėję nuostabų statinį, su tuk-tuku nuvažiavome į kitą upės pusę ieškoti juodojo Tadž artefaktų. Ginkluota apsauga mus patikrino ir leido įsinešti tik fotoaparatus. Radome kažkokius pamatų likučius. Juodasis Tadž Mahalas - tik mitas. Tiesa, ir puiki vieta paveiksluoti baltąjį Tadž iš kitos upės pusės.
Popietę grįžome į savo viešbutuką. Virš 40 laipsnių karštis išsekino, tad iškart palindau po vėsiu dušu (karšto plius šalto vandens dažnai pigiuose viešbučiuose nebūna). Išsimuilinus netikėtai pasibaigė vanduo. Kažkaip atsiminiau panašią situaciją filme "12 kėdžių"...
Vėlyvą popietę švęsti Velykas valgant kiaušinius sėdint stogo terasoje ir žiūrint į vieną iš pasaulio stebuklų - kažkas ypatingo. Velykos - vidinė šventė be jokių dovanų, o nurimus apmąstymuose.
Vakare įsitaisėme stipriai vėluojančiame greitąjame traukinyje į Jaipurą. Vos išvažiavęs iš stoties traukinys valandai sustojo. Iš viso vėl vėlavome tris valandas.
Delis, Agra ir Jaipuras sudaro vadinamąjį auksinį trikampį, kuris mėgstamas turistų. Neoficialus Jaipuro pavadinimas- Pink City (Rožinis Miestas) dėl centre esančių daugybės tos spalvos pastatų. Aplankėme didžiulį Amber Fort and Palace- vertas dėmesio statinys. Netoli centro miesto simbolį - Hawa Mahal Palace of the Winds - taip pat verta pamatyti. O apsipirkti Pink City centre labai pigu ir rekomenduotina.
Vėlų vakarą traukiniu pervažiavome į Jodhpurą, vadinamąjį Blue City (Žydrąjį Miestą) dėl daug žydrai nudažytų pastatų. Sekančią dieną aplankėme didžiulį Mehrangarh Fortą ir centre esančią Toorji vandens saugyklą. Mielas, nedidelis (gyvena tik 1 mln žmonių) miestas.
Naktiniu traukiniu nuvažiavome į Ahmedabadą. Didelis, gana nykus miestas, praktiškai niekur nepamatysi jokio turisto. Ryte nusprendėme važiuoti apžiūrėti už miesto esantį Adalaj vandens rezervuarą.
"Auksiniame trikampyje" vietiniai indai tikrai neblogai šnekėjo angliškai, o važiuojant piečiau- tikrai varganai kalba. Su tuk-tuko vairuotoju už apie 18km ilgio kelionę sutarėme sumokėti 200 rupijų (apie €2). Bet dar nedavažiavus pusiaukelio (pastoviai visų taxi ir tuk-tukų keliones stebėdavom per gps žemėlapius telefone) tuk-tukas užgeso ir nebeužsikūrė. Nusprendėm vairuotojui duoti 80 rupijų ir surasti kitą tuk-tuką. Deja, vairuotojas pradėjo šaukti: two hundred (du šimtai)! Pradėjom jam aiškinti, kad jis nedavežė mūsų, turi problemų ir visos sumos mes negalim mokėti. Vairuotojas angliškai menkai suprato ir pastoviai mums kartojo: two hundred. Po kelių minučių aplink susirinko apie 30 žmonių minia, sustojo daugiau tuk-tukų. Iš kažkur atsirado policija. Susitarimas buvo pasiektas - mes persėdome į kitą tuk-tuką ir pažadėjom sumokėti du šimtus rupijų, o naujasis vairuotojas kažkiek sumokėjo pirmąjam.
Adalaj stepwell labai patiko. Kaip ir kiekvienoje vandens saugykloje buvo prižiūrėtojas, bet ši buvo menkai lankoma, tad jis mums leido vaikščioti kur tik mes panorėjom ir pasakojo istoriją net neprašomas. Gavęs keliasdešimt rupijų, buvo labai patenkintas.
Vakarą vienas vaikinukas iš viešbučio pasiūlė praleisti prie netoliese esančio Kankaria ežero. Šis miesto centre esantis visiškai apvalus dirbtinis ežeras turi salą kurioje už 20 rupijų (€0.20) sutemus galima žiūrėti lazerių šou. Prieti prie ežero galima tik praėjus oro uosto tipo kontrolę ir apsauginiams patikrinus tašes.
Turistų ar šiaip baltaodžių- nė vieno. Vietiniai varstė mus smalsiais žvilgsniais, o neretas prieidavo ir paprašydavo nusipaveiksluoti kartu.
Naktiniu traukiniu pervažiavome į prie Indijos vandenyno esantį Mumbajaus (senasis pavadinimas Bombėjus) megapolį. Šis apie 22 milijonus gyventojų turintis miestas gana vakarietiškas ir brangesnis gyventi bei apsistoti nei kiti šalies miestai. Mieste įsikūrusi Bollywood filmų industrija. Labai gerai išvystytas miesto traukinių tinklas. Bet kokį atstumą mieste nuvažiuoti traukiniu kainuoja vos 10 rupijų (10 eurocentų)! Yra įprastiniai ir greitieji traukiniai; pastarieji stoja vos kas 3-4 stotelėje. Traukiniuose durys visada atidarytos - vietiniai pripratę ir atsipalaidavę stovi tarpduryje net traukiniui važiuojant pilnu greičiu ! Traukiniai stotelėse sustoja vos 22-25 sekundėms, tad labiau apkrautose stotyse žmonės iššoka iš vagono traukiniui dar nesustojus, o nauji keleiviai baigia įlipinėti traukiniui jau pajudėjus. Vagonai labai platūs- ant suolelių kairėje ir dešinėje gali susėsti po 4 žmones ir dar lieka tarpas praėjimui per vidurį.
Mumbajaus apžiūrą pradėjome nuo piečiausiai esančio Kolabos rajono. Čia vandenyno pakrantėje pastatyta Indijos Arka (Gateway of India), pro kurią žygiavo britų kariuomenė, palikdama šalį. Visai netoli įsikūręs didelis lūšnynų rajonas; buvo labai įdomu jį apžiūrėti. Vietiniai panašu į mus žiūrėjo lyg į ateivius - turistai, tuo labiau baltieji, čia neužklysta.
Vėliau nuvažiavome apžiūrėti Bollywood filmų industrijos rajono. Kaina tragiškai užkelta (€30), ir vos ne visą laiką prasėdėjom autobuse vežiojami tarp filmavimo aikštelių ir klausydami pasakojimų apie pastatytus čia filmus. Varganas reginys.
Bevaikštant kažkodėl man į galvą atėjo mintis, kad mano plaukai jau ataugo, ir man reikėtų kažkokio ypatingo kirpimo. Įėjau į pirmą pasitaikiusią kirpyklą ir klausiu: ar jūs turite kokį gerą kirpėją? O vyrukas sako: turim vieną, studijavo Loreal Paryžiuje. Nežinau, ką tai reiškė, bet skambėjo vaizdžiai. Sutarėm stilingą kirpimą už 100 rupijų. Ir apkirpo tikrai gražiai !
Mumbajus stipriai statosi - šalia senųjų indiškų namų kyla dideli dangoraižiai. Greitai augantis miestas panašu tvirtai įsitaisys pasaulio megamiestų sąraše.
Dvi dienos Mumbajuje praėjo kaip dvi valandos, atostogos artėjo į pabaigą, ir vėl teko krautis lagaminus į oro uostą.
Paskutinė stotelė pakeliui į namus mažutis Kataras. Vizų į Katarą Lietuvos piliečiams nebereikia, tad puiki proga aplankyti šią turtingą šalį ir jos sostinę Dohą. Kataras rengs 2022 metų pasaulio futbolo čempionatą, tad jau dabar Doha primena didžiulę statybų aikštelę. Šiuo metu visuomeninio transporto sostinėj beveik nėra - visi važinėja savo automobiliais. O didelių visureigių kiekio galėtų pavydėti pats Dubajus. Statomi nauji dangoraižiai, kasamos metro linijos, tiesiamos plačios automagistralės.
Po kelių metų Doha taps pasaulinio lygio miestu. Būtinai kada sugryšiu į Dohą kai ji atsiskleis visu grožiu.
Atostogos baigėsi, o aš užmerkęs akis vis dar tebegyvenu Indija. Skanus gatvinis maistas, aštrūs prieskoniai, chaotiškas eismas, pastoviai kažkur skubantys žmonės, jų begalinis smalsumas ir nesibaigiantys „hello“. Man tavęs trūks, Nuostabioji Indija !
Mes dar pasimatysim !
Įdomiausi mėnesio straipsniai
 Pietų Kaukaze vietinis atsivėrė lietuviams: „ne visuomet tikėkite kartvelo šypsena“4 komentarai |
 Nuotrauka už 12 milijonų23 komentarai |
Panašūs straipsniai
Pietų Kaukaze vietinis atsivėrė lietuviams: „ne visuomet tikėkite kartvelo šypsena“
Artėjant prie finišo dar vienai spalio dienai, viename iš Kachetijos regiono kaimelių į tvartus genamos karvės. Lydimos kelių šūkaujančių barzdočių piemenų, jos tipena per kaimą kertantį greitkelį, bet eismo nesustabdo. Papypsėdamos, mašinos raguotąsias vikriai apvažiuoja ir lekia tolyn. Skaityti toliau...
Kelionė po Gruzijos kaimą, kuriame deginami karvės „blynai“
Draugai jau neklausia kur šiemet važiuosiu, jie žino kad esu įsimylėjęs Gruziją. Gruzija - unikali šalis su turtinga istorija, svetingais žmonėmis ir dideliais kultūriniais kontrastais. Bet ne jie mane traukia, o gamta. Gamta iš ties įspūdinga nuo snieguotų Kaukazo viršūnių iki pusdykumių regionų. Ir dar kas gerai, kad ji sąlyginai mažai modifikuota žmogaus. Skaityti toliau...
Gambija - vartai į juodąją Afriką
„Gambijoje policininkai vidutiniškai uždirba 50 eurų, o aš jiems kasdien išdalinu bent keletą šimtinių. Todėl visi jie yra mano draugai“, - vos sutalpindamas rankose storą pluoštą vietinių kupiūrų šypteli mums stabtelėjęs apynaujo mersedeso vairuotojas. Neseniai į ketvirtą dešimtį įkopęs Leminas turi taksi ir automobilių prekybos verslus, bet pagrindines pajamas gauna iš marihuanos ir kokaino kontrabandos. Šalyje, kur elektra vis dar yra deficitinė paslauga, vyrą galima laikyti savotišku vietos Pablu Eskobaru. Skaityti toliau...
