„Žinau, kad kūrybai bent trumpam būtina vienatvė“, – sako Rūta Urbonaitė (ra.), kurios subtiliose, poetiškose fotografijose žmogus dažnai būna vienas. Atviras pokalbis apie moteriškumą, įkvėpimą, iššūkius ir tai, kas jai artima fotografijoje.

Rūta Urbonaitė: Tre cime (Tre cime – vienas garsiausių kalnų mylėtojų ...)   FOTOISTORIJA [11]

Koks Tavo ankstyviausias su fotografija susijęs prisiminimas?

Vaikystės nuotraukų turiu nedaug, bet man jos labai brangios. Žiūriu į save – kūdikį, išpūstomis akimis stebinčią fotografą, iškviestą į namus nufotografuoti dar vieną kolūkio pirmininko dukterį. Žinoma, aš tos akimirkos neprisimenu, bet tai primena fotografija. Argi nenuostabu, kad ji buvo, yra, bus?

Man gera į rankas paimti nuotrauką – ypač tokią, kurios senas popierius jaukiai šiugžda tarp pirštų, kuri pasakoja istoriją. Žiūriu į save pirmose klasėse – stoviu pasitempusi, pirščiukais grakščiai laikau uniformos kraštelius, viršugalvyje pūpso baltas kaspinas. Tačiau jau prisimenu, kad fotografuotis man buvo nemielas išbandymas. Ne tik dėl to kaspino, kuris, rodos, buvo didesnis už mano galvą. Labai norėjau būti graži, o pamačiusi save nuotraukose nusivildavau. Fotografuotis nemėgstu iki šiol.

Ironiška, kad pamėgau fotografuoti pati. Kaip daugelis, iš pradžių kartais įamžindavau savo artimųjų kasdienybę. Vėliau, kai pradėjau daugiau keliauti, ėmiau jausti vis didesnę fotografijos trauką. Ar įmanoma nenorėti laike sustabdyti varnos, kuri išdidžiai kranksi virš Didžiojo kanjono, arba čia pat šnarančių Kauno marių, kai virš jų naktį tykiai plaukia šviesūs debesys?

Ilgainiui tuose peizažuose pasigedau žmogaus. Slapčia ir garsiai pavydėjau tiems, kurie fotografavo portretus – ir aš norėjau pabandyti. Pagaliau išdrįsusi, vieną savo seserį nuolat kankinau prašymais pabūti mano mūza. Kartą rugpjūtį kėlėmės prieš penkias, kad galėčiau ją nufotografuoti rūko apklotame ežere. Vargšelė sušalo, bet ta nuotrauka  (dešinėje) man atnešė pirmąją sėkmę – laimėjau galimybę parodyti savo kuklią kūrybą garsiam portretistui Algimantui Aleksandravičiui. Tai buvo vertinga patirtis ir paskatinimas eiti toliau.

Siūlau pabaigti mintį: „Kai fotografuoju, aš...“

Kai fotografuoju, aš prisimenu Salomėjos Nėries eiles iš daugybę kartų skaitytos knygelės, kurią prieš pusę amžiaus per šešioliktą gimtadienį gavo mano mama. Kiek daug širdies sudėta jos poezijoje, kiek simbolių, kuriuos reikia mokėti perskaityti. Norėčiau šitaip kalbėti vaizdais, viename kadre kaip eilėraštyje užkoduoti jausmą, mintį, šviesą.

Fotografuojant mintyse skamba muzika, prieš akis iškyla atmintin įsirėžę filmai, veidai, paveikslai. Vieną jų, tiksliau, to šedevro reprodukciją, parsivežiau iš Dresdeno paveikslų galerijos. Tai prieš penkis šimtus metų italų dailininko Džordžonės nutapyta „Mieganti Venera“, vienas pirmųjų moters aktų Vakarų meno istorijoje. Į didžiųjų meistrų tapybą galėčiau žiūrėti nuo ryto iki vakaro – tai neišsenkantis lobynas ir tiems, kurie mokosi fotografijos. Savo tautodailininkei mamai esu dėkinga, kad dar vaikystėje parodė šį stebuklingą dailės pasaulį.

Kai fotografuoju, dažniausiai lekiu iš miesto. Mėgstu važiuoti kaimo keliais, sustoti, įkvėpti džiūstančių žolynų kvapo, pasiklausyti bičių dūzgesio. Lietuva iki skausmo graži. Žaviuosi besikeičiančiais kraštovaizdžiais ir akimis juos rėminu kaip paveikslus.

Rūta Urbonaitė: Supasi   Komentarai [24]

Gamta pasufleruoja, kaip fotografuoti, užmirštu, ką buvau suplanavusi ir pradedu improvizuoti. Taip netikėtai prieš keletą dienų atsidūriau vidury laukų tarp nendrių, siūbuojančių vėjyje (nuotrauka dešinėje). Tuo metu pritemusioje padangėje klykaudamos ratus suko gervės. Buvo graudžiai gera. Tokie didingi reginiai jaudina, įkvepia, bendrystės su iškeliaujančiu paukščiu ar vėtroje aplaužytu medžiu nepajausi užsidaręs studijoje.

Ne viena Tavo fotografijų, rodosi, perteikia vidinę dramą. Vis tik šios istorijos paprastai sutelktos žmogaus žvilgsnyje, kadre jis – vienas. Iš kur randasi šioji vienatvė?

Iš tiesų mano nuotraukose žmogus dažnai vienas. Tai nebūtina sąlyga, bet vienumoje turbūt atsiskleidžiame geriausiai. Atėjome, išeisime taip pat vieni.

Tikriausiai tai ir mano dvasios atspindys. Kartais vienatvės labai reikia, kartais jos būna per daug.

Nežinau, ar kūrybai tikrai reikalinga kančia. Man lengviau kurti, kai širdy šviesu, galva neapkrauta rūpesčiais. Žinau, kad kūrybai bent trumpam būtina vienatvė, man – labiau ta, kuri ne skaudina, o leidžia pagalvoti, susikaupti.

Žmogus mano nuotraukose visoks. Net jei vienas, gal ne vienišas, tik paniręs į savo gelmes. Galbūt iš tikrųjų skęstantis liūdesy arba atvirkščiai – laimingas, nes danguje nerūpestingai ritinėjasi saulė. Juk neretai užtenka tik tiek.

   

---

Jeigu nekalba akys, kūnas, tai tėra negyvas atvaizdas. Kaip tuščias kokonas, išskridus drugeliui. Kartais fotografuodama atvirai pasakau: „Nieko nejaučiu“. Tada nespaudžiu mygtuko, mėginu pralaužti ledus, išlaukti, kada nors sekundei šmėstels jausmas, kurį tikiuosi užčiuopti. Būna, kad žmogaus siela taip ir lieka paslėpta po devyniais užraktais.

Kaip manai, ar fotografijoje vyriškas ir moteriškas žvilgsniai skiriasi, kai mėginama atskleisti moteriškumą? Ką išryškinti sieki Tu pati?

Kartą vienas fotografas nusistebėjo, kodėl būdama moteris fotografuoju moterų aktus. Jis pasipiktinęs klausė, ar tai normalu? Esą įžengiau į vyrų teritoriją. Iš tiesų šis fotografijos žanras, kurį sovietmečiu bandyta užgniaužti, Lietuvoje priklauso beveik išimtinai vyrams. Atsakymų, kodėl taip susiklostė, turbūt rastume ne vieną. Tačiau, nors ir esu maištautoja, nuogą kūną fotografuoju ne siekdama plaukti prieš srovę.

Noriu išaukštinti moters grožį, pakylėti ją virš varginančios buities, atskleisti daugialypę moterišką esybę kitoje, retkarčiais supoetintoje, erdvėje. Norėčiau, kad žiūrovas į moterį žvelgtų negašliai – užuot pirmiausia tyrinėjęs kūną, matytų visumą. Nuogumas man padeda atskleisti jautrią, trapią, kaukes nusimetusio žmogaus prigimtį, jo amžiną ryšį su gamta.

Sunku vertinti, ar akto fotografijoje vyriškas ir moteriškas žvilgsniai drastiškai skiriasi. Tikriausiai tai, kaip žiūrima – paviršutiniškai ar giliai – labiau lemia asmenybė, patirtis, išsilavinimas, o ne lytis. Tiesą pasakius, vulgarumo šiame žanre pastebiu daugiau nei kūrybiškų ieškojimų. Man neįdomu, kai nuogumas brukamas kaip iliustracija anatomijos vadovėlyje. Lenkiu galvą prieš fotomenininką Rimantą Dichavičių, kuris sugebėjo lyriškai perteikti nuogos moters didybę.

Mano nuotraukose moteris turi daug veidų – nuo drovios svajotojos iki fatališkos viliokės, kuri mainosi kaip chameleonas. Jas vienija kerinti jaunystė, tačiau labai norėčiau fotografuoti ir tas, kurios bėgant metams vis nedrąsiau pažvelgia į save veidrodyje.

Svajoju kurti ne tik moterų portretus. Vasarą aplankiau ypatingą žmogų – partizaną Tigrą-Juozą Jakavonį. Jis pats tikriausias Lietuvos patriotas ir puikus pašnekovas. Būčiau laiminga, jei galėčiau nufotografuoti daugiau neeilinių asmenybių, tik dar nedrįstu prie jų prieiti.

Kodėl pasirinkai analoginę fotografiją?

Analoginė fotografija man arčiau dūšios, nes yra nuoširdesnė, ji skleidžia magišką energiją. Užburia visa eiga – fotografuodama negaliu skubėti, turiu mąstyti, o paskui kaip Kalėdų laukiu, kol pamatysiu paslaptyje laikytą kūrinį. Todėl kaip dailininkas renkasi drobę, dažus ir teptukus, taip aš renkuosi piešti šviesa ant juostos.

Nemeluosiu – pradžia buvo itin nesėkminga, su įnoringu „Zenitu“ beveik nesusikalbėjau. Vis dėlto nenuleidau rankų, susiradau kitų draugų. Dabar irgi dažnai pasitaiko nesėkmių. Nesiseka net dažniau nei sekasi. Tada kankinuosi ir keikiu save, kad pasirinkau sunkesnį ir brangesnį fotografijos kelią. Praeina nusivylimas ir aš vėl viltingai perku ne naują suknelę, o juosteles.

Neseniai vienintelį žmogų fotografavau septynias valandas. Padariau apie 40 tik juostinių kadrų. Toks skaičius skaitmeniniame amžiuje kelia šypseną, o man atrodo daugoka. Mokausi, kad kiekvienas kadras nebūtų veltui. Namo grįžtu ir pailsėjusi, ir mirtinai nuvargusi – tiek išdaliju savęs.

Aktyviai fotografuoju jau beveik dešimt metų, o žengiu tik pirmus žingsnelius. Šis pažinimo kelias labai įdomus, bet ilgas – reikia daug kantrybės ir laiko, kurio man trūksta labiausiai. Aš einu, krentu, keliuosi, pavargusi stabteliu, toliau klampoju per gilius pusnynus. Nežinau, kiek nueisiu, bet lėtai kopiu į savo Everestą.

Kalbėjosi Milda Kiaušaitė.

• 

  : ***   Komentarai [6]

   
• 

  : ***   Komentarai [8]

   
• 

  : ***   Komentarai [11]