Rūta Urbonaitė: „Iš jaunatviško romantizmo turbūt niekada neišaugsiu“
2016.08.29  Straipsniai:  Fotografų pristatymai  4373
 
Rūta Urbonaitė: Jūra be galo, jūra be krašto   Komentarai [5]

Rūtos Urbonaitės portretai – pripažinti geriausiais tarp visų vidurvasaryje publikuotų fotografijų. Įdomu stebėti, kaip auga šios fotografės kūrybiniai sparnai. Pradėjusi nuo peizažų, ji netrukus susidomėjo žmonių fotografija.




Fotografė, kurdama portretus, siekia, kad kūnas, akys kalbėtų – nesvarbu, ar tai būtų vaikų portretas, ar poetinė jaunos merginos kompozicija gamtoje, ar vyresnių žmonių veiduose įsprausta gyvenimo išmintis. Rūta priklauso tai jaunų, pamišusių fotografų kartai, kurie renkasi juostą, visas santaupas pakloja „Hasellbladui“ ir visą savo emocinę energiją nukreipia nekomercinei fotografijai. Tokie žmonės perlipa amato rėmus, mąsto ir mato plačiau, nesibijo parodyti savo jausmų. Prieš metus mūsų portalo kalbinta Rūta kalbėjo apie  savo įkvėpimo šaltinį: „Gamta pasufleruoja, kaip fotografuoti, užmirštu, ką buvau suplanavusi ir pradedu improvizuoti (. ...)Kai fotografuoju, dažniausiai lekiu iš miesto. Mėgstu važiuoti kaimo keliais, sustoti, įkvėpti džiūstančių žolynų kvapo, pasiklausyti bičių dūzgesio. Lietuva iki skausmo graži.“ Gamta visa gyvybe pulsuoja ir naujausiuose Rūtos portretuose. Fotografė šiame pokalbyje užsimena ir apie naują etapą – ją ima traukti dokumentinė fotografija. Rūtai norisi  sklęsti greta nerežisuoto gyvenimo ir fiksuoti tai, kas daugiau niekada nepasikartos. Tad bandykime sekti fotografę jos kūrybos takeliu – įdomu, kur jis nuves per artimiausius keletą metų?

Rūta Urbonaitė: Žuvelei panorėjus   Komentarai [32]
Rūta Urbonaitė.  Žuvelei panorėjus



Tavo fotografija „Žuvelei panorėjus“ sujudino ne vieną bendruomenės narį. Kaip pati vertini šią savo fotografiją? Tai buvo spontaniškai pasirinktas siužetas ir kompozicija? Ar žuvelės paleidimo scena ne per saldi?

Ši nuotrauka audringai aptarta ne tik efoto.lr portale, bet ir feisbuke, kur ją taip pat publikavau. Vienas amerikiečių fotografas ją pakomentavo tokiais žodžiais:

I started out in photography in 1976. 4x5, medium format - 6x7, 6x6, 645, made a good living at it. And then it went digital and every soccer mom became a professional photographer and I just felt the medium lowered its standards. For the last three years I haven't touched my cameras I was so burned out. But seeing the work, and in film, of artists like Rūta Urbonaitė makes me feel renewed. I've taken it back, shoot for myself, use film and am rediscovering the beauty of film.

Iš tiesų labai gera, kad kažką paskatinau į rankas paimti fotoaparatą. Veikia grandininė reakcija. Man juk taip pat pavyzdžiu buvo ir yra ne vienas fotografas, į kurių nuotraukas žiūriu galvodama „Ir aš norėčiau taip sugebėti".

Nemažai žmonių klausinėjo apie šio kadro užkulisius. Kai ką pasakiau, kai ką nutylėjau, nes esu įsitikinusi – nereikia atskleisti visų detalių, kad nedingtų fotografijos magija. Dabar pasakysiu daugiau.

Važiavau prie marių jau žinodama, kaip noriu nufotografuoti. Prieš kelionę užsukau į parduotuvę ir išsirinkau fotogeniškiausią žuvį nuo ledukais nukloto prekystalio. Pasirinkau kuoją, nes ji gyvena mūsų ežeruose. Norėjau, kad atrodytų tikroviškai. Žuvytė kainavo 11 centų.

Pamenu, sukom ratus aplink marias, niekur neradom laisvos vietos, nes karštą dieną jas buvo apgulę poilsiautojai. Vakarėjo, artinosi audra, ir man buvo neramu, kad nespėsime nufotografuoti, kol tinkama šviesa. Tačiau Silvija savo angeliškai ramiu balsu patikino: „Aš žinau,  kad viskas bus gerai“. Ji buvo teisi. Mes spėjome rasti išvaizdų marių kraštelį ir nufotografuoti vieną sėkmingiausių mano kadrų.

Ar žuvelės paleidimo scena ne per saldi? Saldi tiek, kiek saldi laisvė. Man labai svarbi šio kūrinio žinutė. Gyventi nori ne tik žmogus. Tačiau jis įsijautęs į visagalio vaidmenį – keičia upių vagas, plynėmis verčia girias, nuodija orą, žemę ir vandenį, naikina ištisas gyvūnų rūšis, žiauriai kankina ir žudo net saviškius. Kartais neištveriu ir sakau, kad nėra baisesnio žvėries už žmogų.

Rūta Urbonaitė: Juodoji gulbė   Komentarai [12]
Rūta Urbonaitė.  Juodoji gulbė



Beveik prieš metus buvo skelbtas tavo interviu efoto.lt portale, tada minėjai, jog dar tik mokaisi fotografijos, nors kamerą laikai rankose daugiau nei dešimt metų. Kas pasikeitė per šiuos metus? Ar nesijauti išaugus iš jaunatviško romantizmo?

Šiemet surengiau antrą asmeninę fotografijų parodą, keletas mano darbų buvo atrinkti Kauno fotografijos galerijos parodai „Mano kiemas“.

Iš jaunatviško romantizmo turbūt niekada neišaugsiu, nors man jau seniai nebe aštuoniolika. Ir kai buvau paauglė, ir dabar man gera žiūrėti į hipnotizuojančią birželio aušrą, girdėti, kaip ant daugiabučio antenos pritūpęs švilpauja varnėnas. Man vis dar norisi skaityti eilėraščius, laipioti stogais ir smalsiom akim stebėti pasaulį.

Visą gyvenimą žmogų lydi jausmų sumaištis – tikras iššūkis juos perteikti surežisuotoje fotografijoje. Svarbus kiekvienas kūno linkis, lūpų krustelėjimas, akių šviesa ar tamsa. Man įdomu eksperimentuoti.

Bet jaučiu vis stipresnę dokumentikos trauką, noriu įamžinti ir tai, ką surežisuoja pats gyvenimas. Pradėjau dažniau fotografuoti paprastus ir nepaprastus žmones, kuriuos sutinku savo kelyje, kaimus ir miestelius, kuriuos atrandu keliaudama po Lietuvą ir svetur. Nedaug tų nuotraukų parodau viešai. Manau, jų vertė didės bėgant laikui – kaip vyno, kuris bręsta ąžuolo statinėse.

Rūta Urbonaitė: Išsipink kasas   Komentarai [14]
Rūta Urbonaitė.  Išsipink kasas



 Ar nenuvylė analoginė fotografija? Kokią techniką dabar naudoji? Beje, gal teko juostiniu fotoaparatu imtis ir komercinių užsakymų?

Analoginės fotografijos neišsižadėsiu tol, kol galėsiu, nors pastaruoju metu ji labai išbrango. Juosta yra kantri fotografijos mokytoja. Ji pataria laukti, ieškoti, surasti.

Yra gerų fotografų, naudojančių skaitmeninę techniką. Vis dėlto tokį vaizdų fiksavimo būdą dažniau palyginčiau su užkandinės maistu – pigu ir greita, skrandis prikimštas, bet pasimėgavimo mažai. Blogiausia, kai fotografuojama negalvojant ir tikintis, kad klaidos bus ištaisytos fotošopu. Per daug juo piktnaudžiaujama. Manęs nežavi iš 20 kadrų suklijuoti gamtovaizdžiai ar portretai, panašesni į eksponatus iš Madam Tiuso muziejaus. Tai žaidimas kompiuteriu, o ne fotografija.

Savimi nusiviliu dažniau nei savo technika. Jei neteisingai apskaičiavau ekspoziciją ar atstumą, neverta kaltų ieškoti kitur. Prieš gerą pusmetį nusipirkau išsvajotą „Hasselbladą“. Koks malonumas jį laikyti rankose. Tik su juo man dar sunkoka tiksliai suvesti ryškumą, pavyzdžiui, prie „Kievo“ akis jau seniai pripratusi.

Praktiškesnis žmogus būtų investavęs į skaitmeninį fotoaparatą ar už tuos pinigus du-tris kartus nuskridęs pailsėti į šiltesnius kraštus. Tačiau aš renkuosi toliau kopti į savo Everestą.

Komercinių užsakymų privengiu, nes laiko trupinius, likusius po darbo, iš kurio pragyvenu, noriu skirti daugiausia kūrybai. Man ji kaip meditacija.

Fotografavimas už pinigus įpareigoja ir suvaržo. Be to, matyt, mano stilius artimas tik nedidelei auditorijai. Bet pasvajoju – gal ateis diena, kai šių laikų kūrybinė analoginė fotografija Lietuvoje bus labiau vertinama.

Rūta Urbonaitė: Stebuklų šalyje („There is a place. Like no place on Earth. A lan...)   FOTOISTORIJA [5]
Rūta Urbonaitė.  Stebuklų šalyje



Geri, pozityviai nusiteikę fotografai kartais neatlaiko priekabių komentarų ir įšsikrausto į FB. Kaip patartum naujiems, perspektyviems bendruomenės nariams reaguoti į kritines pastabas? Ir kaip atsakyti į komplimentus?

Neturiu visiems tinkamo recepto, kaip reaguoti į komentarus. Pati niekada dėl kritikos neverkiau įsikniaubusi į pagalvę, bet tyčia pasakytus bjaurius žodžius ne kartą ilgai nešiojausi širdyje. Neužsiauginau storos begemoto odos.

Į pagyrimus gal irgi nelabai moku atsiliepti. Padėkoju ir neretai šmėsteli mintis, kad turbūt nenusipelniau tų liaupsių, galėjau kažką padaryti geriau. Sau esu didžiausia kritikė.

Chamiška bendravimo maniera, kuri prasiveržia efoto.lt bendruomenėje, man nepriimtina. Įsivaizduoju, kad pradedantį kurti žmogų grubūs išpuoliai gali įvaryti į depresiją. Tiesa – jei nori eiti į priekį, turi gauti niuksų, bet jie negali virsti spyriais, kurie gniuždo, atima norą stengtis. Reikia girdėti ir padrąsinančių žodžių.

Pernai iš Nidos fotomenininkų susitikimo, be kitų atradimų, parsivežiau auksinę mintį: „Vaizdas nėra baigtas. Jis visą laiką kinta – tai priklauso nuo suvokėjo, nuo jo patirties.“ Todėl girdžiu, ką sako kritikai ir gerbėjai, bet suvokiu, kad tai reliatyvu. Aš pati į savo nuotraukas dažnai pažvelgiu kitomis akimis. Tarsi krantą užlietų jūros banga ir atslūgęs vanduo smėlyje atidengtų naują paveikslą.

Rūta Urbonaitė

Rūta Urbonaitė


Kalbino Marius Matulevičius


eFoto.lt rubriką „Fotografų pristatymai“ 2016 metais remia
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (www.srtfondas.lt)
Straipsnių komentarai matomi tik eFoto NARIAMS. Tokia pykčio prevencija ...


Įdomiausi mėnesio straipsniai

Justina (Žė) apie autoportretus ir leidimą klysti
9 komentarai
2-asis juostų atgimimas: Fujifilm ir Kodak naujienos
7 komentarai
Konkurso „Žydėjimas“ geriausi
1 komentaras
Apžvalga: Kamlan 50mm f/1.1 sisteminiams
1 komentaras
Kaip Mindaugas (Mindoozas) po Ameriką keliavo
0 komentarų
Konkursas: „Aš čia gyvenu / Fotopasakojimas“
2 komentarai
Mažiausias ir pigiausias Hasselblad
0 komentarų

Panašūs straipsniai

2016 metų „Debiuto“ nugalėtojas: Valentynas Odnoviunas

2016.12.31  Straipsniai:  Fotografų pristatymai Rašyti komentarą  +43.6  
 
Valentynas Odnoviunas  

Jauni fotografai bei jų gerbėjai gruodžio 29-osios vakarą vos tilpo sostinės „Prospekto“ galerijoje. Vyko dešimties jaunųjų autorių, dalyvavusių konkurse „Debiutas“ bei patekusių  į finalą, paroda. Kuo nustebino ar išsiskyrė šių metų debiutantai? Kaip visada, didelė stilistikos įvairovė.  Skaityti toliau...

Žygimantas Vaičaitis: „Į fotografiją mane atvedė snieglenčių sportas“

2016.12.30  Straipsniai:  Fotografų pristatymai  1  +45.7  
 
Žygimantas Panda: *** (Paprastai slidininkų nemėgstu, bet tokie visai k...)   Komentarai [5]

Įvairiaspalvėje Žygimanto Vaičaičio (Žygimantas Panda) galerijoje apstu visko, pradedant kalnų peizažais, baigiant dinamiškais snieglentininkų ar dailiais merginų portretais. Išbandęs tiek skaitmeninę, tiek daugybę analoginės fotografijos priemonių, jis nusprendė: „Fotografuoti skaitmena – kaip važiuoti Ferrariu, o juosta – kaip su senu Mustangu; vienas veža greitai, kitas maloniai“. Juk svarbiausia – įtaigus rezultatas!  Skaityti toliau...

Eugenijus Barzdžius: Mano herojams svarbi tikra laisvė

2016.12.21  Straipsniai:  Fotografų pristatymai Rašyti komentarą  +46.8  
 
PDN Magazine  
Pristatydami efoto.lt portale perspektyviausius jaunosios kartos fotografus atrandame ne vieną ryškų autorių. Vienas jų – Eugenijus Barzdžius. Jis ryškus ne tik dėl savo barzdos (juk įpareigotas pavardės ;). Eugenijaus dokumentinis  projektas „Pelkių derlius“ lapkričio pabaigoje buvo eksponuotas Vilniaus nacionalinėje bibliotekoje. Už šį darbą jam buvo suteikta kūrėjo Marty Forsher vardo fondo stipendija JAV, už indelį į humanistinę fotografiją, laimėjo prizines vietas „PDN Photo Anual“, „International Photography Awards“ (IPA) konkursuose, įtrauktas į įvairių tarptautinių festivalių oficialiąsias programas bei garbingai paminėtas su finalistais keliuose kituose tarptautiniuse konkursuose.  Skaityti toliau...